Viename filme ką tik tėvo netekusiam herojui draugė pasakoja apie klubą, į kurį priima tik ko nors iš artimųjų netekusius žmones, nes jie vieni kitus tegali suprasti. Tikra tiesa. Tačiau ir tie "pseudoguodėjai" dažniausiai nuoširdžiai užjaučia ir nori padėti. Daugelis irgi netrukus taps to klubo nariais. Arba savo artimuosius į jį įrašys. O lietūs nedaug ką nuplauna, beveik nieko, ypač kai mūsų mylimieji iš gyvenimo išeina taip sunkiai ir kai negali perimti nei dalelės jų kančios. Čia kaip tiems "pseudoguodėjams": gali tik įsivaizduoti jų kančią ir kankintis dėl savo bejėgiškumo. Kada nors gal sužinosi, kaip ten yra iš tikrųjų, - tas kitas klubas irgi nuolat pasipildo... Savo tėvų ilgiuosi jau beveik dvidešimt metų. Deja - o gal laimei - beveik nesapnuoju. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16904