Skaičiau čia savo Mamos istoriją. Apie savo Mamos chemoterapijas, apie onkologinio koridorius, kuriuose šaukiau iš beviltiškumo, apie saujas tablečių, apie Melą Mamai, kad dar ne 4 stadija, o jei ne 4 tai dar yra vilties ir laiko. Iki paskutinių dienų, kai kojos sutino kaip dvi sunkios pagalvės ir vieną dieną Morfijaus jau buvo per daug. Ji maldavo dar. Savo rankomis su broliu suleidome jai Mirtį, kad greičiau nukaktų pas savo Mamą, kuri jau kalbino ją pastarasias dienas. O ji tik kartojo tai mūsų vardus, tai jos: Mamyte, Mamyte... Nubudau jau šalia lavono. Dėkui prakeiktai sistemai, ligoninė jau nebelaikė ir paskutinės dienos slinko namuose. Ją nuprausiau pati ir papuošiau Mirties Makijažu. Jai į kišenę įdėjau raštelį su klausimu. Ji negalėjo išeiti neatsakius. O dabar jau ketveri metai, kai liko belikę klausimai ir atsakymai sapnuose. Vis rečiau. Bet vis taip pat. Ji čia (tas pats čia?), sugrįžusi iš ten. Aš žinau, kad ji tokia pat silpna ir niekada nebebus kaip anksčiau, bet ji yra. O aš tokia kalta kalta, sakau, Mamyt, aš juk išmečiau ir sudeginau visus tavo rūbus, bet tu nepyk, aš norėjau sudeginti vėžį. Bus tu rūbų, sako, ji. Bus. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16904