medžiai viršūnėmis remiasi į dangų, pro jų kamienus švysčioja
judrus vanduo... o aš galvoju apie tai, kad nežinau, kas esu -- moteris
ilgais juodais plaukais -- kaip man sunku apčiuopti savo ribas -- pasakyti
žvelgiančiam klausiamai, kur esu dar aš, o kur jau ne -- aš nesugebu
suvokti savo ribų -- neturiu savo tapatybės, žmogiškos -- esu gamtos
reiškinys -- gal todėl geriausiai jaučiuosi gamtoje -- greičiausiai esu
augalas, gal net vandens, arba prie vandens augantis -- esu pasekmė,
egzistuojanti dėl to paties stumtelėjimo, kuris paleido vandenį, vėjo
šuorus, sėlinančią katę...

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16971