Nieko nesapnavau, atsikėliau ir važiavau jūros ir smėlio, įprastu taku, pro pakelės obelis, liepas, egles, pro žmones su nuomos reklamomis - labas rytas, labas rytas - pro vedžiojamus šunis, Sodų gatvės kampą, prieš perėjas reikia nulipti nuo dviračio. Iki šviesoforo. Už jo tolyn, tolyn saulėta plento puse, per šešėliuotas kapines, kvepiančias pušimis ir lelijom, pro dvi moteris prie laidojimo namų, jos kalbasi, neatsisuka. Už vartų - dar miegančia gatve žemyn, žemyn - galima neminti ligi pat miško, moteris su krepšiu, ėjikai, bėgikai, dviratininkai, moteris šviesiais plaukais, suka link jūros, sustojusi aunasi, plaukus susisegus kaip aš - labas rytas, labas rytas, tamsus prilytas smėlis, sausos baltos sruogelės sūkuriais jo paviršiuj, pažeme, vėjyje, bangos putotom viršūnėm... Jūra tokia pati kaip vaikystėj, ivse... Penki dviračiai, labas rytas, labas rytas, vanduo šiltas, grįžtant - dvi senutės ant suolo, poros su vaikais, šuneliais, ligoninės take, iš tolo, du permatomi šešėliai, tie patys beržai, grybais kvepiančios, jau įšilusios paplentės. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16971