Pirmą kartą sutinku žmogų, sapnuojantį giminingus sapnus. Mano sapnų
kambariai, butai, sandėliukai, erdvės yra visokie, bet visi - apleisti.
Tuščios kino salės pasitaiko retai, čia kokia trečia. Bet turiu netgi
ištisą miestą, kai ten atsiduriu, jau žinau - a, na aš vėl čia.
geltonų dulkių miestas. yra apleista barokinė bažnyčia su vienišu
nukryžiuotuoju, audinių parduotuvė, jau pažįstu gatves, kas yra už
kokio kampo. Kartą vienas senukas pasiūlė man įsigyti jo butą, pabudus
tapo truputį baugu - o jei būčiau sutikusi ten apsigyventi? Tai va, tam
mieste dažnai tenka kokiai senutei padėt perkraustyti antikvarinius
baldus, lubos visur nusilaupę, parketas toks, kaip tu rašei. Tačiau
kartais patenku į kokią menininkų komuną senų namų griuvėsius
baigiančius paversti skulpotorių dirbtuvėmis. kažkodėl tik
skulptorių. Paros laikas būna įvairus - pirmajame aprašytame sapne
namai sudegė naktį ir panašu, kad žiemą. Pas draugę kino salėje
lankiausi vakare, bet būna ir karštą vasaros dieną, visaip. Žmonės
beveik visada būna nepažįstami, net labai keista, kad tą draugę
sapnavau, realius žmones sapnuoju retai.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16971