Sveiki, mielieji, na ir pavarėte Jūs čia, kol manęs nebuvo, ojojoi. Grįžau trumpam iš miškų, kur dar vasara, Nemune šokinėja lydekos, kokia atkeliauja ir ant stalo, rytais rūkas panaikina Nemuną ir nesimato, kad jis teka į kitą pusę, nežinia kodėl, bet tikrai ne į tą, kurią, atrodo, turėtų. Vis dar pavyksta maudytis, vakarais žiūrime filmus ir kalbame. Apie ką? Net neprisimenu, nes tiesiog labai gera, labai. Truputėlį suvėlavau su naujais laiškais, bet mikliai pasitaisysiu, o jūs taip baisiai čia visi pykstatės, išeinate ar išvarote, vajėzau. Mielieji, kad galėčiau kaip nors su jumis pasidalinti tais obuoliais ant stalo, gulinčiais šalia fotoaparatų, numestų kol visi nubėgo kurti laužo, pasidalinti pledu, patiestu ant žolės pasnausti, ir tuo popietės pasnaudimu mielai dalinčiausi, kai kažkas ateina per žolę pakviesti valgyt sriubos. Mielai pasidalinčiau pirmąją savo žvejybos diena, o vakar buvo kitokia - tylos diena. Tiesiog nekalbėjome. Seniai tiek nesijuokiau, kaip vakar, buvo juokinga rašyti daug daug raštelių. Dar mielai padalinčiau tą ryto šviesą, kai Nemunas, tapęs dideliu atšvaitu, apšviečia medžių šakas iš apačios, padalinčiau net pokalbius. Apie ką? Neprisimenu, Bet gal ir jums būtų taip gera ir nebesipyktumėte, neišeitumėte, nereikėtų skaudinti vieniems kitų. Kartais būna gera visai paprastai -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17020