Mane privertė susimąstyti, gal ir jums bus įdomu: Kai Javlenskis nostalgiškai parašė Marianai svajojąs gyventi Rusijoje, ji atšovė, kad tai jį pražudytų. "Ir nieko tiems žmonems nereikia iš to,kam mes atiduodame savo gyvenimą. Jie gyvena be [...] meno, be pareigos, be religijos, be entuziazmo, be idealų, gimdo savo palikuonis tokiam pačiam gyvenimui ir patys savojoja tik prisitempti iki kapo. O tokio gyvenimo fone knibžda intrigos, smulki savimeile, menki interesai, savo kailio saugojimas; jie ėda vieni kitus, žongliruoja viskuo, ką šventai myli, žaidžia žodžiais ir įsitikinimais. Norėtum gyventi tokį gyvenimą su tokiais žmonėmis – ne, ne, ne! Jiems nereikia meno, jiems svetima kultūra, jų Dievas gyvena cerkvėje, o patriotizmas – placdarme. Juos gali nupirkti tas, kuris daugiau duos. Jie nemato pasaulio aplink save, o jų vidinis pasaulis, toks, kad patiems baisu į jį pažvelgti". Anot Veriovkinos, čionykščiams žmonėms dvasinės vertybės tėra bereikšmiai žodžiai, tuščiu, beprasmišku plepėjimu baigiasi visi darbai ir sumanymai. "Rusijoje taip pat žongliruojama žodžiais kaip ir visur kitur. Tiesa, religija, meno dalykai, įsitikinimai niekam nereikalingi. Visa, kas apie juos kalbama, tėra žongliravimas žodžiais, melaginga prasmė. Dėl to meilė ir yra Rusijoje tokia svarbi, kadangi užguitam žmogiškumui reikalinga kokia nors negyvuliška išeitis". Gilių, dvasinių vertybių stygių Rusijoje, jos nuomone, kompensuoja itin stiprus meilės kultas.Laima Laučkaitė, Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17085