mane uzknisa spazminis verkslenimas. ka nepasakai, ka nepapasakoji, kuo nepasidalini - neidomu, ziuri tik prie ko prisikabinti, papriekaistauti, ikasti. mes cia pries kelis metus visa humoro trupe buvom surinke ir juokinga spektakli pastate, pasijuokem patys is saves ir dipu, kone visas spektaklis buvo ta pusklabe, kaip sako noja, nes tai yra musu kasdienybe. juokems is paciu saves, savo klaidu, juokingu ir graudziu situaciju, i kurias pakliuvome nemokedami angliskai, pasiepeme tuos, kuriems liezuvis po triju menesiu statuose nebeapsivercia lietuviskai ir is dipus, kurie kalba scyra lietuviu kalba, kuria dar reikia antru kart i lietuviu normine isversti, bet niekas nsupyko, neverksleno graudziai. atvirksciai, prisikvatojom iki asaru; o cia - ka neidesi, kazkokia liguista reakcija nuolat. kazkokiu amzinai dvasingumu specialiu reikia. as jau pavargau kaip su ligoniais bendraut, vyniot viska i lithuanian friendly popieriukus, kad ginkdie neuzigautu. juk esate normalus zmones, gyvenimas grazus, sit back, relax, take it easy, enjoy! kaip visada, pridedu: don't take it personally! o jeigu kam labai pikta, tai vadinasi ant mazolio patiakiau. tai taip ir reikia! -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17085