Užjaučiu. Vaikystėje dažnai sirgdavau, kankindavo košmariški sapnai. Vienas- kai kažkokia nematoma palovio jėga mane vilkdavo per visus kambarius į galutinį, kur po lova kažkas labai baisaus manęs laukdavo. Kabindavausi už kėdžių, durų rankenų- niekas nepadėdavo- kojos slyzdavo kaip per ledą. Atsibusdavau klykdamas, kai traukdavo į palovį. Kitas dažnokai pasikartojantis sapnas- kai mane uš krūtinės nagais sugriebdavo akmeniu iš dangaus krentantis erelis, pakeldavo labai aukštai ir kažkur nešdavo aukštėlninką. Atlošęs galvą matydavau mažus ežerus, miškus. Vėkiau jis mane paleisdavo ir aš krisdavau iš didelio aukščio žemyn, o aštrus vėjas skaudžiai perpūsdavo kiaurai man krūtinę. Toje vietoje atsibusdavau. Mama puldavo mane glostyti, raminti. Panašus krūtinę lyg perpučiantis vėjo jausmas būdavo kai labai įsisupdavau supynėmis. Jūra visada buvo ir yra mano meilė. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17085