Ko čia prirašėte niekų?? Jūs (cėcė su Krankt ir dar kai kas) anapusinį pasaulį įsivaizduojate kaip materialų, esantį kažkokioje kažkokios galaktikos vietoje. Jergau jergau! Ir skaistykla, ir pragaras, ir dangus prasideda čia, žemėje, bet jų šaknys dvasinės. Kitaip sakant, tai yra ir čia, ir ne čia. Ir kaip tu, cėciau mielas, savo varganu protu nori aprėpti Dievo kūrybos begalinumą? Visi žino pasakojimą apie, regis, šv. Augustiną, kuris vandenyno pakrantėje klūpėjo, šaukšteliu stengdamasis išsemti vandenyną. Taigi tokios yra mūsų pastangos pažinti Dievą ir jo sukurtą pasaulį. Nors, kita vertus, Dievui nėra neįmanomų dalykų, ir jis gali tau duoti suprasti ar nujausti, kokiu principu viskas sutvarkyta, nes Dievas leidžiasi pažįstamas. Ar ne juokas, Krankt ir cėce, kad viskas galėtų baigtis šiuo pasauliu? Anapusybę galime atpažinti tada, kai dvasia savo galia ir kokybe perskverbia materiją - kartais toks dvasinis kūnas atsiveria mūsų vargšėms akims, kaip kad buvo su ta komunija, iš kurios cėcė baisingai stebėjosi. Jūs stebitės tokiais reiškiniais, o aš stebiuosi jumis, kad netikite. Dar liūdnai pridursiu, kad aptikau Krankt rašant, jog ji neturinti dvasios. Dievuli mielas, nejau tu, miela Krankt, prisilygini gyvūnijai? -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17101