Neseniai visai naujutėlę knygą (gal net neskaitytą) „Dr. Jonas
Šliūpas. Jo raštai ir tautinė veikla“ (leistą 1996 m. „Saulės
Deltos“, fotografuotinis leidimas. Pirmasis leid. Čikagoje  1979 m.,
beveik 400 psl., kieti viršeliai) radau bibliotekoje tarp nebeskaitomų,
pasenusių ir visiškai neaktualių visuomenei knygų krūvelės. Dar ten
buvo Pilyponio keletas knygelių, J. K. Belecko „Nuodėmių gatvė“ ir
kt. Na, Nuodėmių gatvė gal kiek verta dėmesio - apie prieškarinę
prostituciją  Kaune. O „šviesulys“ Šliūpas savo pasaulėžiūra
buvo primityvų primityvas. Skleidė tuometinį liberalizmą (t.r.
laisvamanybę), „vietoj tikėjimo iškėlė mokslą ir tarė jį esant
vieninteliu gyvenimo kelrodžiu“ (p. 191). „Senojo tikėjimo kulto
vietą turėjo užimti proto kultas“ (matome ir čia pavyzdžių, kurie
linkę viską perdėm racionalizuoti ir taip patenka į savotiškus
siauraprotystės spąstus). „Laisvamanis Šliūpui yra žmogus, kuris 
netiki niekam, ko pats negalėtų patikrinti“ - kitaip sakant, daunas ir
imbecilas, nes mes tikime, kaip teigia statistika, 99 proc. žinių, kurių
negalime patikrinti. Na ir toliau, rašant glaustai ir branginant laiką,
„Šliūpui Dievas galėtų būti ir gamta“ (199). Na, o jei taip nėra,
tai ž. Dievas yra sugalvotas „ir neturi nei būtybės, nei vietos
buvimui“. Žodžiu, tai yra ateizmas, bedievybė, kuri slapčia tikrojo
Dievo vietoje vis vien stato žmogų, nes mano, kad tik jis viską gali
suprasti, nuspręsti ir sutvarkyti. Taip tebėra ir šiandien, ir jūs,
išmintingasis ir teisusis po palme, tebesivadovaujate pasenusiomis,
paviršutiniškomis  ir jau seniai nebeaktualiomis XIX a. pažiūromis. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17366