Pradėjau galvoti, ką reiškia netikintis Romos katalikas, ir supratau,
kad tai praktikuojantis, bet netikintis savo katalikiška praktika.
Siaubas. Toks žmogus eina į bažnyčią, priima sakramentus ir daro visa
kita, bet turbūt netiki tuo, ką daro. Žodžiu, religija tebėra, o
tikėjimo nėr. Jei dar plačiau pažėsim, tai toks žmogus gali netikėti
ir savo gyvenimo prasmingumu, ir viskuo, ką daro. Nusivylimas, depresija.
Gali būti, kad jį verčia tai daryti kas nors, jei nėr tikėjimo. Ar
tavo vaikams taip buvo, mie? Mano supratimu, gali būti ir taip, jog
žmogus tik pakrikštytas Katalikų Bažn., ir viskas, daugiau nieko nieko.
Tai yra vadinamasis miręs Bažnyčios narys, t.y. netikintis irgi ir
nepraktikuojantis. Tie, kurie praktikuoja, bet netiki, mano supratimu, irgi
dvasiškai mirę. T. p. gali būti tikintys, bet nepraktikuojantis, čia
jau visai kitas reikalas. O dėl intymumo, kokiai konfesijai priklausai,
tai koks jau čia intymumas? Mano supratimu, kaip tik drąsiai ir garsiai
reikia išpažinti, ką tiki, o ne slėpti kaip kokius lovos reikalus. Na,
nebent žmonės yra tokie, kad jiems šitokių dalykų negalima sakyti, į
tai tikrai reikia atsižvelgti. Bet Dievas nėra kieno nors intymi
nuosavybė, Dievas yra visų ir su visais nori būti.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17366