Na, širdies reikalų, aišku, ne visiems reikia aiškinti. Bet kas
išorėje, tai ko čia slėpti. Jei kiekvienas slėps, kokiai konfesijai
priklauso, tikėjimo paprasčiausiai nebeliks. Bet aš ne apie tai. Kas
vyko su religiniais dalykais Lietuvoje  maždaug 1989 - 1993 m., t.y.
prasidėjus Atgimimui, visi žino - visuotinė euforija, atsidavimas
Dievui, religingumas, tėvai masiškai troško, kad jų vaikai būtų
religiškai išsilavinę, dievoti ir t.t. Tu čia, mie, apie savo šeimą
viską teisingai pastebėjai. Bet paskui prasidėjo nuosmukis. Tu sakai -
kalti tikybos mokytojai, kiti sako - reikėjo pirmiau šeimas
evangelizuoti, treti randa kitų priežasčių. Aš manau, tikėjimą
Lietuvoje sužlugdė pati Bažnyčia, pradėjusi tą durną ir netikusį
aggiornamento, atsinaujinimą, per kurį pati prarado dvasią,
supasaulėjo, neteko sakralumo. Dabar man ji beveik tuščia. Vakar
atsitiktinai įsijungiau kanalą, kalbėjo Peškaitis, matyt, kažkokiame
ekumeniniame renginy. Aš iškart kažkokiais čiuptuvais pagavau, kad jis
netikras, na, veido išraiška, nemoku net paaiškinti. Toliau kalbėjo
kažkoks protestantas, jo entuziazmas ir kvietimas visiems krikščionims 
vienytis buvo toks dirbtinis, kad aš neapsikentusi perjungiau kanalą. Jie
kalba apie tai, kuo patys netiki. Štai taip yra. Aš negaliu pasakyti,
mie, kodėl vienus žmones Dievas traukia ir jie nemato be jo prasmės
gyventi, o kodėl kiti, daugelis jam yra visiškai abejingi, gyvena taip,
tarsi jo nebūtų? Atžagariom rankom atlieka bažnytines „pareigas“ ir
vsio. Atleisk, kad įkyrėjau.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17366