vasiliauskaitė kažkaip sugeba išprovokuoti; tačiau, manau, kad tai ne tiek dėl požiūrio originalumo ar šviežumo, kiek dėl įžūlumo, jaunatviškos (dar kol kas) arogancijos, paniekinančios patirtį ir brandą, padarančios iš jų karikatūras ar šaržus; juk kokia baranova galėtų daug įtaigiau suvaidinti kokią aršią feministę, rastų tam ir stipresnių argumentų ir dramatiškesnių pavyzdžių; bet, turėdama savo gyvenimo patirtį, renkasi tokią iš pažiūros nuosaikią laikyseną.iš kitos pusės erzina ir tai, kai matronomis ima dėtis dar visiškai jaunos merginos; kaip tos dvi aukščiau minėtos, ar, dar baisiau, visokios atseit ekspertės teisėjos žinovės ščiogolevaitės kaip kad tv laidose iš esmės čia tik daužomasi klišėmis; ir neįmanoma kažko kategoriškai pasirinkti, nes tema nėra pakankamai niuansuota; pagalvojau, kad feminizmas (ir apskritai moterys) man įdomesnis būtent tokiose mažesnėse detalėse, pavyzdžiui, ar skaitydami tą patį tekstą vyrai ir moterys įgarsina jį sau skirtingai? ar čia kaip grojant tas pačias natas daug ką lemia atlikimas?ar, kai sakoma, kad moterys myli ausimis, turimas omenyje visų pirma kalbėtojo/s tembras? ar visgi tai, kas pasakoma? jei ne tembras, tai matyt užtektų vien čia prieinamų tekstų ir nereikėtų jokių meetų -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17388