kaip elgiesi, mie, skaityk 182673 ir 182680 komentaruose. be to, dar apsimeti, kad nieko nesupranti, nors iš tiesų, manau, puikiai supranti, apie ką kalbu. žmonių, kuriuose neslypi "kažkoks pyktis" arba bent jau jie jo neišlieja ant niekuo dėtųjų, yra daug. visi žmonės kartais supyksta, bet normaliai jų pyktis būna nukreiptas į tą, kas tą pyktį sukėlė, be to, jis laikinas. o tavo pyktis atrodo nuolatinis ir būna nukreiptas į niekuo dėtus. pamaniau, gal vyras tave muša, nes atrodai truputį užguita iš tų situacijų, apie kurias pasakojai: pvz., vyras turi teisę tave aprėkti, kai jam nesiseka vairuoti, o tu, vargšė, nuolankiai tyli. be to, vis mini kokias nors agresijos apraiškas apie vaikus - grandines, mėlynes, pažadą viską išdaužyti telekomui. tai ir manau - gal jūsų šeimoj fizinė agresija yra vyriškumo požymis, o jei taip - tai ar toli iki žmonos mušimo? na, turbūt kažkaip nepatogu būtų pasisakyti, kad tave vyras muša, ypač kai su tuo taikstaisi nutaisiusi tą patį nuolankų veidelį. aišku, kad tas taikstymasis, mano akimis žiūrint, būtų tikra gėda - kaip visiškas savęs negerbimas, galbūt bandymas gyventi iš naminės prostitucijos. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17388