Nežinau kaip ten su tom žuvimis. Tvenkinys sklidinas, upeliukas neša jo vandenis skersai kelio į pievas, ten lenda į žemę ir pasislėpęs podirviu pasiekia melioracijos griovį. O juo vis tolyn ir tolyn, įsiliedamas į brolių ir sesių būrį kol išvirsta į upeliuką ir kelionę baigia Bebrusų ežere. Tvenkinio ledas pakraščiuose tvirtai sukibęs su mylima pakrante, niekaip negali atsiskirti, todėl ledas tik tvenkinio viduryje vandens iškeltas, išlinkęs lanku, net plyšęs išilgai, kai pakraščiuose jau gerokai po sniego tirpsmo vandeniu. Manau, kad žuvys gavo daug šviežio vandens ir ramiai laukia kol atšus tvenkinio pakraščiai, aptirps ir galės man pasirodyti. Tada ir sužinosiu kas yra kas. Dabar ledas labai dar storas, bet kažkodėl nėra noro juo pasivaikščioti. Gal koks proproprosenelis buvo įlūžęs neramioje ir smalsioje jaunystėje ir savo patirtį genais perdavė man? Ar dėl to turėčiau būti jam dėkingas? Nežinau. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17508