prisimenu alaus kioskelį prie kino teatro parke tarp pušų. nusiperki bilietą, vietoj žurnalo (trumpa programėlė prieš filmą) išgeri alaus. ten visada pilna savų. buvęs milicininkas ( seniai prasigėręs, išmestas, bet vis su uniforminiais marškiniais), ten trindavosi lietratas ir vertėjas Domas Tertelis, jis vis prašydavo palikt jam, tai kiek neišgeri iki skambučio tai ir atiduodi. o paskui kioskelį iškėlė. ir iš ėjimo į kiną dingo pusė turinio, tik pats filmas. ir ilgai kinas neturėjo kuo užkišt tos tuštumos, kol paskui pats subankrutavo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17508