tai, ką Hegelis laikė vokiečių tautos trūkumu, galima pripaišyti ir lietuvių tautai - provincializmą, nemokėjimą teisingai pajungti dalį visumai. Dabartinė Europos imperija irgi turės galią tik tokią, kokią jai suteiks dalys. Taigi, pasižiūrim ką čia turim, ką apie savo valstybę su karčia ironija sakė Hegelis ir kuo mes nuo tų laikų skiriamės. Hegelis manė kad valstybę griauna anarchiška "laisvės" meilė, kuri laisvę supranta kaip drausmės ir valdžios nebuvimą. Šiai laisvei jis priešpriešino tikrąją laisvę, kuri įmanoma tik tautinėje valstybėje, jai ištrūkus iš feodalinės anarchijos. Laisvė anot jo, individo savybė, atsirandanti kaip tautos galios laisvai apsispręsti atspindys. Tuo pačiu Hegelis pripažino privatinės ir valstybinės, arba konstitucinės, teisės priešstatą, kuri visiškai svetima anglų politinei minčiai. Ši priešstata atitinka valstybės ir pilietinės visuomenės priešstatą. Hegelis valstybę apibrėžė kaip GRUPĘ, KOLEKTYVIAI SAUGANČIĄ SAVO NUOSAVYBĘ; JOS VIENINTELĖS BŪTINOS GALIOS YRA PILIETINĖ IR KARINĖ VALDŽIA, kurios pakanka šiam tikslui. Taigi, valstybė yra tautinės vienybės ir tautos savivaldos siekio išraiška, galia, įgyvendinanti tautos valią šalyje ir užsienyje. Valstybės egzistavimas suderinamas su bet kokia įvairove, kuri netrukdo veiksmingam ir vieningam valdymui. Konkreti valdymo forma Hegeliui neatrodė svarbi, tačiau jis tikėjo tautinės konstitucinės monarchijos būtinumu. Jis įrodinėjo, jog valstybės egzistavimas nereiškia, kad visoje tautinėje valstybėje yra lygios pilietinės teisės ar vieninga teisė. Joje gali būti ir didelių kalbos, kultūros, papročių skirtumų ir privilegijuotų klasių. Hegelis smerkė pedantišką centralizuotą Prancūzijos valdžią, kuri pavertė savo tautą paprastais piliečiais. Istorija įradė, kad Hegelis buvo teisus. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18663