beje, aš taip pat nesiklaupdavau tik todėl, kad kiti taip daro, kol neišsiaiškinau kodėl. Malda skirta protui, ritualas kūnui. Siela nėra praradusi ryšio su Dievu, bet kūnui ir protui to susitaikymo reikia. Klupdydami kūną, mes pripažįstame mūsų dvasios/sielos pirmenybę prieš ego. Bažnyčioje girdimas šventas garsas (pvz. Grtigališkas choralas), užuodžiamas šventas kvapas - smilkalai, išgirstama šventa naujiena, suvalgomas šventas kūnas, atliekamas šventas judesys - visa tai turėtų pašventinti kone visus mūsų pojūčius... na, tuos pačius iš kurių paprastai kyla mūsų neitin šventas ego. Nes riboti kūno pojūčiai kala į mūsų sąmonę, kad jei jie neužuodžia Dievo, nemato , Dievo, negirdi Dievo ir negali jo paliesti, vadinasi Jo nėra. :) Ritualas, pašventindamas pojūčius, kartu praplečia jų galimybes bent jau tiek, kad jie netrauktų mūsų sąmonės žemyn link materijos ir tikėjimo, kad mes tesame atskirti nuo Sutvėrėjo kūnai. Toks tikėjimas sukuria kaltės jausmą, kuris per mastymo projekciją pasreiškia kaltinimais. Tai problema, kurios žmonija be Kristaus nesugeba įveikti. Bet, gero vėlinių savaitgalio visiems. Prisiminkim ir pagerbkim savo išėjusius artimuosius. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18761