tikiuosi mie ne apie mane čia... aš tik paprasta paklydėlė, ne per seniausiai užbaigus savo klaidžiojimus tamsybėse... taigi, klaidžiojau, kol vieną kartą nepatekau į tokią kritinę situaciją užsienyje, kad jau aišku buvo, jog tik stebuklas mane iš jos ištraukti gali. Pati jau nieko sau padėti negalėjau. Taip ir pasakiau Anam, ne tiek pamaldžiai, kiek desperatiškai ir supykus: tikėjau Tavimi, rėmiausi Tavo žodžiu, o štai kas gavosi. Dabar jau viskas, aš viską perleidžiu Tau, nes nieko jau nuo savęs nebegaliu daugiau. Ir ką? Stebūklas įvyko. Viskas ėmė keistis. O aš išmokau visas situacijas perleisti tvarkyti Šventai Dvasiai, paprastu kreipimusi į ją. Kartais netgi smulkmenose, kai pamirštu kur nukišau kokį nors daigtą, ar užmiršau kokią pavardę, prašau priminti. ir tai veikia. Manau, kad tuo valingu pasirinkimu, tuo kreipiniu mes persijungiam nuo savo ego proto, į mūsų Šventąjį Aš, kuris yra Kristuje, o kristus Dieve ir todėl tam mūsų Šventajam Aš nieko nėra neįmanomo. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18761