Raimis po ilgo laiko atsigavo iš komos. Noe nuolat buvo prie jo. Atsimerkęs jis tarė savo mylimai draugei Nojei, sėdinčiai greta jo patalo: - Tu buvai su manim pačiu sunkiausiu metu. Kai aš netekau darbo - tu mane palaikei, kai į mane šovė ir sužeidė - tu buvai šalia, kai žlugo mano verslas - tu buvai čia su manimi, kai netekau savo namo - tavo siela buvo greta, kai sušlubavo mano sveikata - tu nepalikai manęs. Tu žinai, Noe, ką aš manau? - Ką brangusis? - šypsodamasi švelniai tarė Noe, ir jos širdį užliejo dar šiltesni šilti jausmai. - Aš jau imu manyti, kad tu neši man nelaimes... -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18828