nu zinokite buvo liuks spektaklis. man patiko, kad chicagos dydysis gaisras buvo tokia zvitri, biski jechydna mergiukste su ryzom kasytem. is pradziu slavinejo tikrus rudeninius lapus, kaip kokia zidinio ugnele jaukiai kuitesi po scena, kol rinkosi ziurovai , o paskui, staiga uzsigeidus, uzsirangydavo ir su zirklem nukirpdavo namuka ir tas babach is palubes ir nukrisdavo. kad turejo persimetus pilna tase raudonu, smulkiu lyg ziedlapiai skiauteliu ir svaide tas ziezirbas, kur uzigeidus. kad lanksciai apsivydavo ir tai glamonejo, tai piktai kumstukais muse, tai vel ziezirbas pyle. paslapcia ir tyliai, o kartais pasiutusi visa. dar patiko, kad aktoriai nesiskirste vaidmenu per daug i vyriskus ir moteriskus, kai reikedavo, uzsidedavo kepure ar svarka ir pavirsdavo tai i gaisrininka, tai i lenkiska babcia. ironiskai ziurejosi vaiku prieglaudos virsininke, kuria, skubiai uzsimetes skara ant peciu vaidino ka tik buves vyriskas personazas. patiko visas teatras, isikures vandens boksto patalpose, kur uz stiklu, gali pamatyti visus vamzdzius ir viska, kaip muziejuje. scena - pakyla vidury ziurovu sales, ziurovai sedi aplink is triju pusiu. jokiu pigiu triuku, jokiu super duper efektu, viskas pasiekta itin paprastom priemonem, bet netiketai originaliai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18858