Šiek tiek maisto dvasiai: Toji fortepiono mokytoja, pas kurią skambinti pianinu mokėsi dar mano mama, sesuo ir brolis ir apskritai kiekvienas mūsų bendruomenės narys, pajėgianti bent jau spustelėti klavišą - nuo bažnyčios vargonų iki Ritos Štanglmajar akordeono - toji mokytoja buvo Marija Luiza Funkel, tiksliau - panelė Marija Luiza Funkel... Ji buvo sena kaip pasaulis, žilaplaukė, susikūprinusi, susiraukšlėjusi, viršutinė lūpa apžėlusi juodais ūseliais ir visiškai neturėjo krūtinės... Nežiūrint į tai, ji reikalavo prieš Funkel sakyti "panelė", ir būtent dėl to, kad - kaip pati dažnai sakydavo - antraip vyrai dar imtų ir pagalvotų, jog ji jau išrekėjusi, o juk tebesanti netekėjusi mergina, kuriai dar galima pirštis. Šitaip aiškinti, žinoma, buvo gryniausia nesąmonė, nes tokio vyro, kuris vestų seną ūsuotą plokščiakrūtę Mariją Luizą Funkel, nebuvo visame pasaulyje... Šitaip apie niurzglą fortepijono mokytoją, nuolat daužiusią jo dar vaikiškus pirštukus, pasakoja vokiečių rašytojas Patrikas Siuskindas savo nuostabioje knygelėje Pono Zomerio istorija. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18858