Pažįstamas jausmas. Tik pastebėjau, kad reikia vis tiek kažką daryti - tuomet ir įdomumas atsiranda. Jei į spektaklį išsiruoši, tai dar nėra taip blogai. Man irgi niekur nesinori, o kai prisivertusi kur nors nueinu - visai nieko. Vis labai bijojau melancholiškų filmų ir išsiruošiau šiandien į vieną tokį po šimto metų. Gal buvo neblogas, nes įtraukė. Iš teatro turbūt pabėgčiau, visiškai nebepakenčiu farso ir vaidybos. Man rodos, svarbiausia neapsimetinėti ir nekrykštauti kai liūdna, būti natūraliai. Bent taip mokinau dukrą, kai ji liūdėjo. Pati tai daugiau linkusi apsimesti ir šypsotis. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=18858