Taip, iš tikrųjų, labai lengva kalbėti apie kitus. Tai ir labai gerai. Turėdamas tokią patirtį dabar galiu rinktis kryptis ir į abejotinas sritis bereikalingai nelįsti , nesidomėti , neaptarinėti - kitaip išsireiškus savo personalinėj realybei nebeturėti. "Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi". Lyg ir naturalu, pvz.: pykti (jaudina, smagu) - prašau: ar lyčių, ar tautiškumo, ar socialinės nelygybės, ar neišplauto puoduko,... temomis visuomet susirasi kalbliuką pykčiui. Ir kitom emocijoms realizacijos terpė visuomet yra. Patinka būti nuskriaustų moterų stovykloje, tai ir užkliūna Tavo suvokiamoj realybėj moterų niekintojai, "iš prigimties" seksualiniai paniūreliai,... . Yra visokių ,o kliūna šie. Jie mielai persiorenuotų į kitas personas , bet šią tema "kabini" Tu. Net nesvarbu ar gyniesi, ar pritari; pakanka dalyvavimo temoje. "Lytinio instinkto aptemdyti žmonės"? Nuostabus instinktas, nuostabi antra čiakra (sukurys). Gaila, kad mokykloje lytinio brendimo laikotarpiu nemoko paprasto nesudėtingo pratimo - perteklinį (tuo metu transformuojasi į perteklinį) antrą sukurį neslopinti , nerealizuoti lytiškai , o tolygiai išskirstyti po kitus sukurius. Jau kiek problemų mažiau. Žmogus sąmoningumas žymiai ugteltų, bent jau aptemimų tikrai sumažėtų :) Žinoma, gaila A. Šopenhauerio , kad neįžvelgė savo nepasitenkinimo realybe priežastingumo ir pasekmių. Bent jau įžvelgė pasipūtimo niuansus - tolimenėj kelionėj jam bus lengviau orentuotis :) Nei pridėsi , nei atimsi. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16684