va čia man ir pralenda lietuviško pavydo gaidelė, kad savo pasiekimais
gerai yra pasidžiaugti, pasididžiuoti, bet kito - ne... man kaip tik
atrodo, kad žymiai geriau yra džiaugtis kitų pasiekimais, o apie save  -
kukliai patylėti, nes kiti turi tave įvertinti... nors čia kalba jau
lietuviškas kuklumas. manau, man peršasi išvada, kad yra labai
psichologiškai sveikas dalykas ir kitais, ir savimi džiaugtis,
didžiuotis (gerąja prasme, ne pasipūtimo, ne išdidumo). taip, aš
niekuo dėtas dėl Čiurlionio genialumo, bet aš didžiuojuosi, kad mano
tauta turi tokį genijų. Didžiuojuosi, kad jis buvo lietuvis. Tai turi
tam tikro subjektyvumo, nes visi mes - broliai/seserys - bet... tėvai
didžiuojasi/džiaugiasi savo vaikais, pilietis - savo tėvyne, dar toliau,
galbūt žmogus - kad gyvena. čia dabar staiga taip sugalvojau :) 



-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16684