Nepykite, bet įdedu šią išpažintį, kurią radau internete, nes ji
parodo kaip iš mažens prievartautas vaikas tampa ir ktų prievartautojų
auka, verge.  
Kaip tekėjo mano gyvenimas iki išnaudojimo, beveik neprisimenu. Tačiau
lyg per miglą matau save, maždaug trejų metukų mergaitę, vieną rytą
pabudusią ir pastebėjusią, kad guliu be pižamos kelnių. Suglumau.
Tačiau greit prisiminiau, kad naktį man jas numovė tėvas. 
    Tai, kas pradžioje atrodė taip nekalta, palengva augo į skausmingą
patirtį. Mano gyvenimą ėmė valdyti paslaptis ir baimė. Tikrai
nesupratau, kas su manimi vyksta. Kai mama dirbdavo naktinėje pamainoje,
tėvas ateidavo prie lovos ir nešdavosi mane į savąją. Seksualiniai jo
reikalavimai keitėsi, tačiau tai, ką tekdavo patirti, atimdavo iš
manęs žadą, priversdavo sustingti iš skausmo ir baimės, atrodė, kad
tuoj uždusiu, suims vėmulys.
    Trumpus naktinius apsilankymus keitė ilgi vakarai, ilgos naktys ir
savaitgaliai. Vėliau jis prievartaudavo mane kasdien. Kartais apsimesdavau
mieganti. Ieškodama išsigelbėjimo, stipriau spaudžiausi prie sienos.
Kartais norėdama jo išvengti pasipriešindavau, atsisakydama ledų,
kuriuos gaudavau kaip atlygį. Tačiau nepadėjo niekas. Aš buvau tik
vaikas, tenkinęs seksualinius suaugusiojo poreikius. Tėvo elgesį
šiandien aš jau vadinu „incestu“. Nei fizinių, nei dvasinių ar
psichinių gynybos priemonių, kuriomis naudojosi suaugusieji, aš kaip
vaikas neturėjau. Apie tai, kas su manimi vyko, negalėjau niekam
pasakoti, – aš jo bijojau.
    Žinoma, tėvo paklausiau, kodėl jis verčia mane daryti tai, kuo
bjauriuosi. Jis atsakė norįs mane kai ko išmokyti ir kad „taip
reikia“. Primygtinai reikalavo jo daugiau nebeklausinėti. Privalau jam
paklusti ir juo pasitikėti – jis stengiasi dėl manęs ir linki paties
geriausio.
    Vis dėlto tikėti jo žodžiais man buvo sunku. Jie buvo
prieštaringi ir sužadino man prieštaringus jausmus. Turėjau jausti
malonumą, bet nejutau. Turėtų būti viskas gerai, bet privalėjau
kažkodėl visa tai laikyti paslaptyje. Taigi tėvo žodžiuose nebuvo
jokios prasmės. Kartais smalsumas įveikdavo baimę. Tada imdavau ieškoti
įvaikinimo dokumentų, – netikėjau, kad esu savo tėvų vaikas.
    Šiek tiek palengvėjo tada, kai gimė broliukas. Pas mus apsilankė
močiutė ir aš maldavau, kad ji pasiimtų mane kartu. Numačiau laimingus
metus: galėsiu mėgautis rūpestinga mylinčios senelės ir tetų globa.
Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Vienas giminaitis apsilankė pas mus ir
pareikalavo iš manęs to paties, ko ir tėvas. Greitai šio žmogaus
buvimo nebegalėjau pakęsti.
    Po metų grįžau namo. Tėvas vėl ėmė mane prievartauti.
Norėdamas priversti mane paklusti, jis buvo pasiruošęs griebtis tiek
prievartos, tiek dovanų. Mačiau, kaip jis fiziškai žalojo mano
broliuką. Puikiai žinojau, ką reiškia turėti tėvo pirštų įspaudas
ant veido. Kai sykį pamačiau, kaip jis mušė mamą, manyje kažkas
trūko.
    Kartą vienas berniūkštis pasakė man, kad jis žinąs, ką tėvas
su manimi daro. Jis griebėsi šantažo: jeigu nesileisiu su savimi daryti
to paties, grasino viską papasakoti tėvui. Nenorėjau pasiduoti, bet jis
vis tiek tai padarė. Man tai kėlė siaubą, žinojau, kad taip elgtis
neteisinga, bet jaučiausi bejėgė.

Atsivėrimas
Anksčiau niekuomet nekilo mintis mamai arba kam nors kitam papasakoti
apie prievartavimą ir patiriamą skausmą. Tačiau būdama trylikos,
paslaptį vis dėlto išdaviau. O tada nebeliko nieko kito, kaip atsakyti
už šį savo poelgį. Motinos reakcija buvo siaubinga, bet jai užteko
jėgų teisingiems žingsniams. Svarbiausia, kad ji manimi tikėjo.
    Kai kurie bendruomenės draugai, atrodo, padėjo mamai, bet paskalos,
skleidžiamos bažnyčioje ir mieste, kirto labai skaudžiai. Atmenu vieną
bendruomenės išvyką, kurioje dalyvavome ir mes su mama. Tąkart norėjau
būti tik šalia jos. Mama buvo viskas, ką turėjau, man jos reikėjo. Bet
ji norėjo pasišnekėti su savo draugais ir paprašė palikti ją vieną.
Negalėjau to suprasti. Man atrodė, lyg ant mano kaklo kabotų lentelė su
užrašu: „Nesiartinkite – murzina, bjauri, pikta, kalta!“
    Slenkant metams saugodama save aš palengva atsiskyriau nuo
visuomenės. Jeigu žmonės sužinos, kad buvau seksualiai išnaudojama,
manęs nebemėgs, – galvojau aš. Dar blogiau: buvau įsitikinusi, kad po
viso to, ką padariau, negaliu tikėtis draugų – jų paprasčiausiai
nenusipelniau.
    Už užstatą tėvas buvo paleistas iš kardomojo kalinimo. Puoliau į
paniką – juk jo tūžmastį turėjo lydėti kerštas. Aš niekada
nesijaučiau iš tiesų saugi.
    Pagaliau policijos automobiliu buvau atgabenta į vaikų namus. Nors
tai turėjo apsaugoti mane nuo prievartos, viešnagę ten visgi priėmiau
kaip bausmę. Girdėdavau, kaip vaikų namų globėjai kalbėdavo:
„Teismai netiki mergaite, jie tiki suaugusiais“. Situacija atrodė
beviltiška.
    Tuomet turėjau atlikti įvairiausių psichologinių testų, bet
negavau jokios sielovadinės ar psichoterapinės pagalbos. Nusprendžiau
sielovada pasirūpinti pati. Bandžiau pasišnekėti su kunigu, atsakingu
už šiuos namus, bet nei paguodos, nei palengvėjimo nesuradau. Jaučiausi
labai nutolusi nuo Dievo. Buvau tikra, kad jo akyse esu tikra dvasios
nevykėlė.
    Po to buvo teismas. Tai veikė siaubingai slegiančiai. Jaučiausi
kamantinėjama vyrų, kurie uždavinėjo man įvairius klausimus. Niekuomet
nežinojau, kuris iš jų buvo mano pusėje, – jeigu apskritai tokių
buvo.
    Tėvas taip daug metų ir taip dažnai mane prievartavo – kaip
galėjau prisiminti kiekvieno akto datą, laiką ir trukmę? O tai
pasirodė būtina motyvuotam nuosprendžiui priimti. Kaip galėjau
prisiminti mažiausiai dešimt metų trukusį seksualinį išnaudojimą,
kai priešindamasi gėdai ir pajuokai, nuolat gniaužiau savo jausmus ir
mintis? Aš neturėjau aiškaus laiko ir įvykių suvokimo. Visa, ką
žinojau, buvo tai, ką man buvo sakęs tėvas. Visa, ką turėjau – tai
vaiko įvaizdis apie nepaprastai stiprų ir valdingą tėvą. Vis labiau ir
labiau ėmiau tikėti tuo, kad esu vienintelė tokia, kuri kelia problemų
ir kad bausmė už tai jau prasidėjo.
    Tėvas išsisuko trumpu areštu. (Tiesa, palikdamas teismo salę jis
dar pagrasino mane nužudysiąs). Laiminga pabaiga netikėjau. Bylos
nagrinėjimas ir apklausos baigėsi, tačiau jaučiausi dar labiau
atstumta, dar mažiau verta meilės, dar kaltesnė.
    Nenorėjau skaudinti motinos ir nusprendžiau laikytis nuo jos
atokiau. Paprašiau vienos šeimos mane pagloboti – tai buvo pačios
pasiskirta bausmė. Negalėjau įsivaizduoti, kad mama tebemyli mane po to,
kai aš sugrioviau šeimos gyvenimą ir uždariau jos vyrą į kalėjimą.
    Praslinkus devyniems išsiskyrimo su motina mėnesiams grįžau į
namus. Tėvai jau buvo išsiskyrę. Prisiekiau savo ir motinos santykiuose
viską atitaisyti ir apie viską pasišnekėti. Atmenu, kaip vieną naktį
ieškodama kontakto prislinkau prie jos lovos. Atsako nebuvo. To, ko
tikėjausi, neįvyko.



-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19123