ziurekit, kokiu buna kiauliu. isnesiau varnoms, kaip kasdien, sio bei to.
man bebarstant, pro sali ejo jauna seimynele su vienu bambliu ar su keliais
apsisnarglejusiais, neisidemejau,  bet jaunasis tevelis per tvora mestelejo
"ponia, ar jums patinka, kad jie visi (suprask, pauksciai) suskrenda". i ka
as atsakiau taip, man patinka. tuomet jis pazadejo saudyti. nezinau ar jis
koks kaimynas ar siaip pro sali ejes suskretelis, bet man ir nerupi.
zinoma, apmaudu, kad tuo metu ant smugio kokio pribloskiancio atsakymo
nesugalvojau, tik paskui ateina galvon genialios mintys. pavyzdziui, kad
savo kieme darau ka noriu, kad ne jo reikalas isvis. bet geriausia tokiu
atveju parodyt israiskinga faka. ta visi supranta iskart. taigi zinokite,
kad nebegalima ziema lesinti pauksciu, jokiu - nei sarku, nei geniu, nei
kuosu, nei varnu - juk nesukvieti specialiai "ei, zvirbliukai ir geniai,
sen, o jus, varnos ir kuosos, skriskite salin". tikriausia ir anciu
tvenkiny lesinti nebegalima. jauni teveliai valdo. kol negavo gniuzte i
snuki.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19123