Pasinaudosiu neužimta vieta ir pacituosiu pora sakinukų iš nedidelės jauno /1968m./ prancūzų rašytojo M. Fermine knygos "Opijus": Roberta Stou galėdavo be perstogės šnekėti apie arbatų kilmę ir jos savybes. Vakarais, krautuvėlės sandėlyje, kol pardavėjai dėliodavo naujus krovinius, atkeliavusius iš Rytų, jis pažindindavo savo sūnų su arbata: Matai, Čarlzai, pasaulyje yra keturių spalvų arbatų. Nelaimė, anglai pažįsta tik juodąją arbatą, kuri pradedama auginti ir mūsų kolonijose, daugiausia Asamo džiunglėse. Čarlzas klausėsi tėvo labai susidomėjęs. - O kokios kitos spalvos? - Mėlynoji arbata, žalioji arbata ir baltoji arbata. Šios trys rūšys kilusios iš vienos šalies: Kinijos. Mėlynoji pasižymi keistu aromatu, artimu žaliajai arbatai. Ji auginama krašte, kuris nepasiekiamas keliautojams. Žalioji arbata - kvapaus ir kartaus skonio - auginama beveik visoje Azijoje, tačiau jos auginimo paslaptis žino tik kinai. Baltoji arbata - rečiausia ir brangiausia. Pasakojama, kad kadaise Kinijos imperijos merginos skindavo ją auksinėm žirklėm ir paskui kartu su nepaprasto skaidrumo vandeniu pildavo į imperatoriaus puodelį. Niekas nežino kur yra šventieji baltosios arbatos sodai. Sakoma, kad tie, kurie sužinojo paslaptį, buvo išsyk nužudyti. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19644