Beje, kadangi paskolų su palūkanomis atidavimas reikalauja pinigų kiekio didėjimo, mums iškyla tam tikrų problemų. Valstybės, vykdančios savarankišką monetarinę politiką, tą pinigų injekciją į rinką užtikrina per vyriausybės išlaidas. Pinigus toms išlaidoms ji gauna parduodama valstybės obligacijas, kurias superka centrinis bankas. Tiksliau, tų pinigų yra dėl valstybės skolos centriniam bankui didėjimo. Kadangi LB negali savarankiškai didinti litų masės, taigi ir pirkti valstybės obligacijų, pingų į mūsų ekonomiką turi ateiti iš užsienio. Tą dabar su kaupu atlieka ES parama, bet jei jos nebūtų, mūsų prekybos balansas neišvengiamai turėtų būti teigiamas. Taigi, jei valstybėse, turinčiose savarankišką monetarinę politiką, didžiają dalį palūkanų galiausiai netiesiogiai pasiima vyriausybė, valstybėse, nevykdančiose savarankiškos monetarinės politikos, didžiąją palūkanų dalį galiausiai netiesiogiai pasiima tų šalių vyriausybės, su kurių valiuta susieta ar kurių valiutą naudoja pirmosios šalys.