jei trumpai:
    NEITIKINO

jei placiau:
    geriau publikuokite siuo metu nagrinejamos bylos samoningus faktu ir liudytoju parodymu iskraipymus bei paminekite tai kas "netycia" nepatenka i stenogramas

    nereiks tada ziureti "Nasha Rasha" penkto sezono

    ir cia kokiu kampu tas bajeris, kad uz paprasciausia viesos tvarkos palaikyma reikia moketi dar ir policijos įstaigai - jei jie privatus, gal tegul skelbiasi kam priklauso

"Yvl" <chiornyj@bumer.lt> wrote in message news:jr9udo$6d5$1@trimpas.omnitel.net...
> Viena iš televizijų, savo pavadinime turinti skaičių “3″, rodo tikrai įdomią laidą. Ją veda žurnalistas (?)  (suabejojau, nes televizijos atstovas jį vadino tik publicistu) Kristupas.
> 
> Sakydamas, kad laida įdomi esu visiškai nuoširdus. Mano manymu, tai tikrai unikali laida, savo tekstais ganėtinai ryškiai išsiskirianti iš kitų. Laidos vedėjas tikrai unikaliai moka sakyti nepaprastai dramatiškus tekstus visiškai rimtų veidu.
> 
> Visiškai pripažindamas, kad iki tos laidos tekstų rašytojų man dar labai labai toli, kartais kukliai bandau įsivaizduoti kaip viena ar kita istorija skambėtų šioje laidoje.
> 
> Tai bus antrasis bandymas. Pirmą galite rasti čia.
> 
> “Gerbiami žiūrovai.
> 
> Papasakosiu Jums kvapą gniaužiančią vieno ryto istoriją, kuri visam laikui įsirėžė į visų širdis.
> 
> Ramus, niekuo neišsiskiriantis trečiadienio vakaras nežadėjo nieko blogo. Padangėje nesikaupė bloga pranašaujantys debesys, nepūtė šiaurės vėjas, net šunys ramiai miegojo šalia savo būdų net nebandydami gailiai inkšti ar ieškoti prieglobsčio nuo galimo pavojaus.
> 
> Minia, kaip visada vakarojanti įprastoje vietoje, buvo rami. Kaip ir kiekvieną vakarą iki pat aušros nerimo tylus, po budriomis ramybės saugotojų kojomis linkstančios žolės šnarėjimas, tyliai riedėjo netyčiomis koja paspirti kelio grumsteliai, į tamsų nakties dangų kilo laužų šviesa, maldos ir nuoširdus tikėjimas teisybe.
> 
> Niekas, net ir budriausieji, pajutę gaivius šalto vėjo prisilietimus, negalėjo įtarti, kad tai yra perspėjimai, jog pavojus ir blogis atslenka prisidengdamas tamsa.
> 
> Švintant rytui, kai tylus šurmulys ir maldos jau buvo aprimusios, o saugotojai svajingomis akimis viltingai žvelgė į rytus laukdami pirmųjų saulės spindulių, atslinko Jie… Jų buvo maždaug 240. Jie radosi iš visų tamsių kampų, važiavo autobusais, mašinomis, ėjo pėsčiomis. Aplinka pamažu ėmė pildytis keista, net tamsoje matoma bjauria, salotiškai žalia spalva. Jų akys buvo pasruvusios krauju, nešvariais darbais suteptos rankos slepiamos po pirštinėmis, o širdys dengiamos po neperšaunamomis liemenėmis nuo šviesos ir gėrio. Tiesa, kai kurie net nebandė slėptis po šviesiomis liemenėmis – jie buvo apsirengę juoda, savo sielų juodumą primenančios spalvos apranga. Tačiau net ir blogio vedami ir palaikomi, jie bijojo šviesių gėrio ir atgimstančio teisingumo spindulių – ne veltui taikioje, nepriklausomoje šalyje jie buvo apsiginklavę lazdomis, skydais, dėvėjo šalmus, vedėsi siaubingus, prisiminimus apie nacių koncentracijos stovyklas sukeliančius šunis.
> 
> Visiškai nesuprantamų ir baisių tikslų vedami jie užtvėrė gatves, klojo spygliuotas vielas ant kelio, niekam neleido prieiti ir matyti savo juodo darbo vaisių. Kaip patys pikčiausi ir baisiausi pasaulio diktatoriai, jie atitvėrė laisvės, tiesos ir doros siekiančiųjų grupelę nuo likusio pasaulio, taip siekdami užgniaužti šių žmonių širdžių skleidžiamus šviesos ir gėrio spindulius.
> 
> Visi saugotojai, atsidūrę apsuptyje, suprato, kad atėjo lemiama valanda. Kad jie yra vienintelė, teisingumo ir tikėjimo sala tamsybių apsuptyje.
> 
> -Jau jama! Jau jama! – girdėjosi šūksniai su nevilties gaidelėmis.
> 
> Visi suprato, kad trauktis nebėra kur. Tai prasidėjo.
> 
> Taip, kaip ir Baltijos kelyje, kaip ginant televizijos bokštą, kaip kovojant už Tėvynės laisvę, žmonės susikibo už rankų, meldėsi, klaupėsi ant kelių, maldavo Jų atsikvošėti… Net ir tada, kai Tėvynę valdė okupantai, jų šaltakraujai smogikai nedrįso kelti rankos prieš taikius gyventojus, paminti jų orumo, tikėjimo, vilties… Taučiau šį kartą priešais stovėjo daug blogesni žmonės, kuriuos verta vadinti nebent šunimis…
> 
> Jie nieko nepaisė. Jie stūmė visiškai netrukdančius saugotojus tolyn, daužė ir spardė senukus, parkritusius paimti blogųjų jėgų iš rankų išmuštos Lietuvos vėliavos su užrašu „Mes laimėsim“, neleido melstis, pažeidinėjo Konstituciją, ES sutartį ir trypė žmogaus teises.
> 
> Stumdomų ir mušamų žmonių akyse suspindo pykčio žybsniai – prie taip stropiai saugoto namo atvyko visos šios blogio imperijos organizatorė, korumpuotų teismų sprendimų vykdytoja, pedofilų klano pakalikė ir gynėja, beširdė moteris ir Tėvynės išdavikė, save išdidžiai bevadinanti Antstole. Tarsi nepastebėdama ašarų išvagotų žmonių veidų ir negirdėdama jų maldų, ji, savo parankinių sudarytu koridoriumi, nuėjo prie be gynybos likusio namo, kuriame buvo tik visų gynėjų vadė N, D, du kunigai ir dar keli žmonės.
> 
> Įtampa augo.
> 
> N, supratusi situacijos beviltiškumą, visais įmanomais būdais stengėsi atidaryti namo duris, kurios tarytum besipriešindamos blogio imperijos pasiuntiniams, užstrigo. Ji suko durų raktą, tačiau spyna nejudėjo. Ji bandė atidaryti terasos duris, drebančiomis ir išbalusiomis rankomis spausdama jų rankeną, tačiau ji buvo tarytum iškalta iš vientisos uolos ir nepajudėjo iš vietos.
> 
> Name tvyrojo neviltis, sklido maldos, neužilgo turėjo prasidėti egzorcizmo seansas.
> 
> Vaizdo kameros, sumontuotos name, veikė net ir tada, kai buvo išjungta elektra – jų darbą palaikė viltis, tikėjimas ir širdžių skleidžiama meilė. Tapo aišku – net namas priešinosi klano pasiuntiniams, net betono konstrukcijos demonstravo daugiau atjautos, meilės ir vilties nei tie, kurie visomis išgalėmis stengėsi pakliūti į vidų.
> 
> N, privedusi D prie lango, bandė paaiškinti tiems bestijoms, kad svarbiausia yra tai, ko nori mergaitė! Ji vis klausinėjo vargšelės, ko gi ji norinti…
> 
> -Nenoriu niekur eiti, nenoriu niekur eiti, mikrobangėje kaip tik šyla kebabas, o šaldytuve vėsta alus, nenoriu niekur eiti… – tyliai šnabždėjo išsigandusi mažylė…
> 
> Niekas nenustebo, kad šių, iš širdies ištartų nekaltų žodžių negirdėjo prie pat namo stovėję klano tarnai, nors tai išgirdo visas likęs pasaulis.
> 
> Pasigirdo smūgiai į terasos duris – klanas ėmė pulti. Trapus stiklas, turintis atlikti tik dekoratyvinę funkciją, nepajudinamai atlaikė vieną po kito sekančius galingo tarano smūgius. Nors po kiekvieno naujo smūgio stikle atsirasdavo vis daugiau įtrūkimų, panašių į per skausmo išvagotą veidą tekančias ašaras, durys buvo neįveikiamos.
> 
> Tačiau klanas nė nežadėjo pasiduoti. Supratę ne tik tai, kad negalės įveikti trapaus stiklo, bet ir pajutę giliai paslėptos sąžinės skausmą, atsispindėjusį skilinėjančiame stikle, jie nusprendė eiti prie kitų durų. Prie tų, kuriose nėra stiklo, atspindinčio jų sutryptą sąžinę…
> 
> Tvirtos, šarvuotos durys gailiai vaitojo ir krūpčiojo nuo kietmetalio pjūklo skleidžiamų žarijų, žyrančių iš pjaunamų vyrių. Žmonės, stovintys lauke ir namo viduje, susiėmę už rankų, maldomis užtvindė visą aplinkinę erdvę. Klano tarnų pjūklas ėmė striginėti… Pjūklas, kuris įprastomis sąlygomis įveiktų vyrius per kelias sekundes, beviltiškai sukosi maldomis apsaugotų vyrių paviršiuje. Jie nervavosi. Tai, ką jie planavo padaryti dar tamsos priedangoje, užsitęsė, o saulės spinduliai vis labiau sekino juodąsias galias…
> 
> Tačiau kas gi gali atsilaikyti prieš brutualią jėgą? Ar paprastos durys gali būti kliūtis klano armijos pasitelktai jėgai? Durys, vaitodamos it lūžtanti, apsunkusi nuo vaisių obels šaka, lūžo ir paskutinė kliūtis klano kelyje buvo pašalinta.
> 
> Tarytum tik to ir telaukęs, prie namo dideliu greičiu, pažeisdamas KET ir Saugaus eismo įstatymą, prilėkė baltas autobusiukas. Visi jame buvę žmonės buvo neprisisegę saugos diržų. Aplinkiniai buvo tuo pasipiktinę. Saugotojų siaubui iš jo išlipo biologinė…
> 
> Lyg to dar būtų maža, akylesni aplinkiniai jos sėbrų rankose pastebėjo psichotropinę antklodę, kurios veikimas visiems buvo žinomas – tai buvo papildomas galūnes priauginantis ginklas.
> 
> Minia susiūbavo ir pabandė imtis nors kažkokių veiksmų. Kai kurie tiesiog stengėsi paimti trispalves iš po klano vergų kojų, kai kurie tiesiog norėjo pasiekti validolį, kurį buvo pasidėję kieme, į kurį nebeleido įeiti klanas. Visos pastangos buvo bergždžios…
> 
> Šunys… niekšai… gyvuliai… p^%los… py$%#!%s tai… tai vieninteliai žodžiai, kurie galėjo ateiti į galvą bet kuriam, nors krislelį sąžinės ir sveiko proto turinčiam žmogui matant, kaip iš namo nešamas kūnelis, uždengtas psichotropine antklode…
> 
> Atlikę savo juodą darbą Jie ėmė skirstytis. Neskubėdami, tarsi paniekinamai iš lėto minantys ant dar šviežių žaizdų ir su pasitenkinimu stebintys besisunkiantį skausmą.
> 
> Saugotojai skausmo kupinomis akimis stebėjo tuštėjančią aplinką. Jų tikėjimas buvo sutryptas, išniekintas, nuleistas į kanalizaciją.
> 
> Keliuku, genami vėjo, tyliai ir dramatiškai šnarėdami nuriedėjo keli Salsola kali krūmai. Niekas nebesekė jų akimis, gatvėje nebuvo nei vieno seną padangą žaismingai gainiojančio vaikėzo, krepšinio aikštelėje liūdnai gulėjo vieniša oranžinė pūslė.
> 
> Miestelyje buvo tylu. Nutilo ne tik iki tol tolumoje amsėję šunys, bet ir pavasario ryto šiluma besidžiaugę paukščiai. Girdėjosi tik tylus, ašaromis suvilgytos žemės vaitojimas.
> 
> Būtent taip vyko ta nelemtoji, siaubingiausia nepriklausomybės istorijoje policijos operacija. Niekas neabejoja, kad šios gėdos niekada gyvenime nebegalės nusiplauti nei operacijos dalyviai, nei jos planuotojai, nei niekuo dėti žmonės, tai matę tik per televizorių ekranus. Tėvynė amžiams pasinėrė į tamsą.
> 
> Žmonės, kurie atliko šį juodą darbą, bus visam laikui įrašyti į juodžiausius pasaulio istorijos puslapius. Tokie nusikaltimai negali būti pamiršti, tokiems žmonėms negali būti atleista, už tą darbą jie turi būti persekiojami visą likusį gyvenimą…
> 
> Išvadas pasidarykite patys.”
>