na na na - prasyciau detaliau (viens kieme vazineja, berods su 933)

siaip man idomu butu placiau zinoti ir apie valstybiniu numeriu pageidavimu "sistemas", jei galima

is anksto AČIŪ

"zZz" <zZz@zirzilia.lt> wrote in message news:jrb00j$6qg$1@trimpas.omnitel.net...
> :DDDDDDD
> nice
> labai primena tą gudrų dėdę iš turinčio skaičių “3″. net du kartus! :DDD
> 
> 
> "Yvl" <chiornyj@bumer.lt> wrote in message 
> news:jr9udo$6d5$1@trimpas.omnitel.net...
>> Viena iš televizijų, savo pavadinime turinti skaičių “3″, rodo tikrai 
>> įdomią laidą. Ją veda žurnalistas (?)  (suabejojau, nes televizijos 
>> atstovas jį vadino tik publicistu) Kristupas.
>>
>> Sakydamas, kad laida įdomi esu visiškai nuoširdus. Mano manymu, tai tikrai 
>> unikali laida, savo tekstais ganėtinai ryškiai išsiskirianti iš kitų. 
>> Laidos vedėjas tikrai unikaliai moka sakyti nepaprastai dramatiškus 
>> tekstus visiškai rimtų veidu.
>>
>> Visiškai pripažindamas, kad iki tos laidos tekstų rašytojų man dar labai 
>> labai toli, kartais kukliai bandau įsivaizduoti kaip viena ar kita 
>> istorija skambėtų šioje laidoje.
>>
>> Tai bus antrasis bandymas. Pirmą galite rasti čia.
>>
>> “Gerbiami žiūrovai.
>>
>> Papasakosiu Jums kvapą gniaužiančią vieno ryto istoriją, kuri visam laikui 
>> įsirėžė į visų širdis.
>>
>> Ramus, niekuo neišsiskiriantis trečiadienio vakaras nežadėjo nieko blogo. 
>> Padangėje nesikaupė bloga pranašaujantys debesys, nepūtė šiaurės vėjas, 
>> net šunys ramiai miegojo šalia savo būdų net nebandydami gailiai inkšti ar 
>> ieškoti prieglobsčio nuo galimo pavojaus.
>>
>> Minia, kaip visada vakarojanti įprastoje vietoje, buvo rami. Kaip ir 
>> kiekvieną vakarą iki pat aušros nerimo tylus, po budriomis ramybės 
>> saugotojų kojomis linkstančios žolės šnarėjimas, tyliai riedėjo netyčiomis 
>> koja paspirti kelio grumsteliai, į tamsų nakties dangų kilo laužų šviesa, 
>> maldos ir nuoširdus tikėjimas teisybe.
>>
>> Niekas, net ir budriausieji, pajutę gaivius šalto vėjo prisilietimus, 
>> negalėjo įtarti, kad tai yra perspėjimai, jog pavojus ir blogis atslenka 
>> prisidengdamas tamsa.
>>
>> Švintant rytui, kai tylus šurmulys ir maldos jau buvo aprimusios, o 
>> saugotojai svajingomis akimis viltingai žvelgė į rytus laukdami pirmųjų 
>> saulės spindulių, atslinko Jie… Jų buvo maždaug 240. Jie radosi iš visų 
>> tamsių kampų, važiavo autobusais, mašinomis, ėjo pėsčiomis. Aplinka pamažu 
>> ėmė pildytis keista, net tamsoje matoma bjauria, salotiškai žalia spalva. 
>> Jų akys buvo pasruvusios krauju, nešvariais darbais suteptos rankos 
>> slepiamos po pirštinėmis, o širdys dengiamos po neperšaunamomis liemenėmis 
>> nuo šviesos ir gėrio. Tiesa, kai kurie net nebandė slėptis po šviesiomis 
>> liemenėmis – jie buvo apsirengę juoda, savo sielų juodumą primenančios 
>> spalvos apranga. Tačiau net ir blogio vedami ir palaikomi, jie bijojo 
>> šviesių gėrio ir atgimstančio teisingumo spindulių – ne veltui taikioje, 
>> nepriklausomoje šalyje jie buvo apsiginklavę lazdomis, skydais, dėvėjo 
>> šalmus, vedėsi siaubingus, prisiminimus apie nacių koncentracijos 
>> stovyklas sukeliančius šunis.
>>
>> Visiškai nesuprantamų ir baisių tikslų vedami jie užtvėrė gatves, klojo 
>> spygliuotas vielas ant kelio, niekam neleido prieiti ir matyti savo juodo 
>> darbo vaisių. Kaip patys pikčiausi ir baisiausi pasaulio diktatoriai, jie 
>> atitvėrė laisvės, tiesos ir doros siekiančiųjų grupelę nuo likusio 
>> pasaulio, taip siekdami užgniaužti šių žmonių širdžių skleidžiamus šviesos 
>> ir gėrio spindulius.
>>
>> Visi saugotojai, atsidūrę apsuptyje, suprato, kad atėjo lemiama valanda. 
>> Kad jie yra vienintelė, teisingumo ir tikėjimo sala tamsybių apsuptyje.
>>
>> -Jau jama! Jau jama! – girdėjosi šūksniai su nevilties gaidelėmis.
>>
>> Visi suprato, kad trauktis nebėra kur. Tai prasidėjo.
>>
>> Taip, kaip ir Baltijos kelyje, kaip ginant televizijos bokštą, kaip 
>> kovojant už Tėvynės laisvę, žmonės susikibo už rankų, meldėsi, klaupėsi 
>> ant kelių, maldavo Jų atsikvošėti… Net ir tada, kai Tėvynę valdė 
>> okupantai, jų šaltakraujai smogikai nedrįso kelti rankos prieš taikius 
>> gyventojus, paminti jų orumo, tikėjimo, vilties… Taučiau šį kartą priešais 
>> stovėjo daug blogesni žmonės, kuriuos verta vadinti nebent šunimis…
>>
>> Jie nieko nepaisė. Jie stūmė visiškai netrukdančius saugotojus tolyn, 
>> daužė ir spardė senukus, parkritusius paimti blogųjų jėgų iš rankų 
>> išmuštos Lietuvos vėliavos su užrašu „Mes laimėsim“, neleido melstis, 
>> pažeidinėjo Konstituciją, ES sutartį ir trypė žmogaus teises.
>>
>> Stumdomų ir mušamų žmonių akyse suspindo pykčio žybsniai – prie taip 
>> stropiai saugoto namo atvyko visos šios blogio imperijos organizatorė, 
>> korumpuotų teismų sprendimų vykdytoja, pedofilų klano pakalikė ir gynėja, 
>> beširdė moteris ir Tėvynės išdavikė, save išdidžiai bevadinanti Antstole. 
>> Tarsi nepastebėdama ašarų išvagotų žmonių veidų ir negirdėdama jų maldų, 
>> ji, savo parankinių sudarytu koridoriumi, nuėjo prie be gynybos likusio 
>> namo, kuriame buvo tik visų gynėjų vadė N, D, du kunigai ir dar keli 
>> žmonės.
>>
>> Įtampa augo.
>>
>> N, supratusi situacijos beviltiškumą, visais įmanomais būdais stengėsi 
>> atidaryti namo duris, kurios tarytum besipriešindamos blogio imperijos 
>> pasiuntiniams, užstrigo. Ji suko durų raktą, tačiau spyna nejudėjo. Ji 
>> bandė atidaryti terasos duris, drebančiomis ir išbalusiomis rankomis 
>> spausdama jų rankeną, tačiau ji buvo tarytum iškalta iš vientisos uolos ir 
>> nepajudėjo iš vietos.
>>
>> Name tvyrojo neviltis, sklido maldos, neužilgo turėjo prasidėti egzorcizmo 
>> seansas.
>>
>> Vaizdo kameros, sumontuotos name, veikė net ir tada, kai buvo išjungta 
>> elektra – jų darbą palaikė viltis, tikėjimas ir širdžių skleidžiama meilė. 
>> Tapo aišku – net namas priešinosi klano pasiuntiniams, net betono 
>> konstrukcijos demonstravo daugiau atjautos, meilės ir vilties nei tie, 
>> kurie visomis išgalėmis stengėsi pakliūti į vidų.
>>
>> N, privedusi D prie lango, bandė paaiškinti tiems bestijoms, kad 
>> svarbiausia yra tai, ko nori mergaitė! Ji vis klausinėjo vargšelės, ko gi 
>> ji norinti…
>>
>> -Nenoriu niekur eiti, nenoriu niekur eiti, mikrobangėje kaip tik šyla 
>> kebabas, o šaldytuve vėsta alus, nenoriu niekur eiti… – tyliai šnabždėjo 
>> išsigandusi mažylė…
>>
>> Niekas nenustebo, kad šių, iš širdies ištartų nekaltų žodžių negirdėjo 
>> prie pat namo stovėję klano tarnai, nors tai išgirdo visas likęs pasaulis.
>>
>> Pasigirdo smūgiai į terasos duris – klanas ėmė pulti. Trapus stiklas, 
>> turintis atlikti tik dekoratyvinę funkciją, nepajudinamai atlaikė vieną po 
>> kito sekančius galingo tarano smūgius. Nors po kiekvieno naujo smūgio 
>> stikle atsirasdavo vis daugiau įtrūkimų, panašių į per skausmo išvagotą 
>> veidą tekančias ašaras, durys buvo neįveikiamos.
>>
>> Tačiau klanas nė nežadėjo pasiduoti. Supratę ne tik tai, kad negalės 
>> įveikti trapaus stiklo, bet ir pajutę giliai paslėptos sąžinės skausmą, 
>> atsispindėjusį skilinėjančiame stikle, jie nusprendė eiti prie kitų durų. 
>> Prie tų, kuriose nėra stiklo, atspindinčio jų sutryptą sąžinę…
>>
>> Tvirtos, šarvuotos durys gailiai vaitojo ir krūpčiojo nuo kietmetalio 
>> pjūklo skleidžiamų žarijų, žyrančių iš pjaunamų vyrių. Žmonės, stovintys 
>> lauke ir namo viduje, susiėmę už rankų, maldomis užtvindė visą aplinkinę 
>> erdvę. Klano tarnų pjūklas ėmė striginėti… Pjūklas, kuris įprastomis 
>> sąlygomis įveiktų vyrius per kelias sekundes, beviltiškai sukosi maldomis 
>> apsaugotų vyrių paviršiuje. Jie nervavosi. Tai, ką jie planavo padaryti 
>> dar tamsos priedangoje, užsitęsė, o saulės spinduliai vis labiau sekino 
>> juodąsias galias…
>>
>> Tačiau kas gi gali atsilaikyti prieš brutualią jėgą? Ar paprastos durys 
>> gali būti kliūtis klano armijos pasitelktai jėgai? Durys, vaitodamos it 
>> lūžtanti, apsunkusi nuo vaisių obels šaka, lūžo ir paskutinė kliūtis klano 
>> kelyje buvo pašalinta.
>>
>> Tarytum tik to ir telaukęs, prie namo dideliu greičiu, pažeisdamas KET ir 
>> Saugaus eismo įstatymą, prilėkė baltas autobusiukas. Visi jame buvę žmonės 
>> buvo neprisisegę saugos diržų. Aplinkiniai buvo tuo pasipiktinę. Saugotojų 
>> siaubui iš jo išlipo biologinė…
>>
>> Lyg to dar būtų maža, akylesni aplinkiniai jos sėbrų rankose pastebėjo 
>> psichotropinę antklodę, kurios veikimas visiems buvo žinomas – tai buvo 
>> papildomas galūnes priauginantis ginklas.
>>
>> Minia susiūbavo ir pabandė imtis nors kažkokių veiksmų. Kai kurie tiesiog 
>> stengėsi paimti trispalves iš po klano vergų kojų, kai kurie tiesiog 
>> norėjo pasiekti validolį, kurį buvo pasidėję kieme, į kurį nebeleido įeiti 
>> klanas. Visos pastangos buvo bergždžios…
>>
>> Šunys… niekšai… gyvuliai… p^%los… py$%#!%s tai… tai vieninteliai žodžiai, 
>> kurie galėjo ateiti į galvą bet kuriam, nors krislelį sąžinės ir sveiko 
>> proto turinčiam žmogui matant, kaip iš namo nešamas kūnelis, uždengtas 
>> psichotropine antklode…
>>
>> Atlikę savo juodą darbą Jie ėmė skirstytis. Neskubėdami, tarsi 
>> paniekinamai iš lėto minantys ant dar šviežių žaizdų ir su pasitenkinimu 
>> stebintys besisunkiantį skausmą.
>>
>> Saugotojai skausmo kupinomis akimis stebėjo tuštėjančią aplinką. Jų 
>> tikėjimas buvo sutryptas, išniekintas, nuleistas į kanalizaciją.
>>
>> Keliuku, genami vėjo, tyliai ir dramatiškai šnarėdami nuriedėjo keli 
>> Salsola kali krūmai. Niekas nebesekė jų akimis, gatvėje nebuvo nei vieno 
>> seną padangą žaismingai gainiojančio vaikėzo, krepšinio aikštelėje liūdnai 
>> gulėjo vieniša oranžinė pūslė.
>>
>> Miestelyje buvo tylu. Nutilo ne tik iki tol tolumoje amsėję šunys, bet ir 
>> pavasario ryto šiluma besidžiaugę paukščiai. Girdėjosi tik tylus, ašaromis 
>> suvilgytos žemės vaitojimas.
>>
>> Būtent taip vyko ta nelemtoji, siaubingiausia nepriklausomybės istorijoje 
>> policijos operacija. Niekas neabejoja, kad šios gėdos niekada gyvenime 
>> nebegalės nusiplauti nei operacijos dalyviai, nei jos planuotojai, nei 
>> niekuo dėti žmonės, tai matę tik per televizorių ekranus. Tėvynė amžiams 
>> pasinėrė į tamsą.
>>
>> Žmonės, kurie atliko šį juodą darbą, bus visam laikui įrašyti į 
>> juodžiausius pasaulio istorijos puslapius. Tokie nusikaltimai negali būti 
>> pamiršti, tokiems žmonėms negali būti atleista, už tą darbą jie turi būti 
>> persekiojami visą likusį gyvenimą…
>>
>> Išvadas pasidarykite patys.”
>> 
>