1. Pabrauk/pariskink juokingas vietas
2. Kuom skirias nuo Gaivenio laidu?

"Yvl" <chiornyj@bumer.lt> wrote in message 
news:jr9udo$6d5$1@trimpas.omnitel.net...
> Viena iš televizijų, savo pavadinime turinti skaičių “3″, rodo tikrai 
> įdomią laidą. Ją veda žurnalistas (?)  (suabejojau, nes televizijos 
> atstovas jį vadino tik publicistu) Kristupas.
>
> Sakydamas, kad laida įdomi esu visiškai nuoširdus. Mano manymu, tai tikrai 
> unikali laida, savo tekstais ganėtinai ryškiai išsiskirianti iš kitų. 
> Laidos vedėjas tikrai unikaliai moka sakyti nepaprastai dramatiškus 
> tekstus visiškai rimtų veidu.
>
> Visiškai pripažindamas, kad iki tos laidos tekstų rašytojų man dar labai 
> labai toli, kartais kukliai bandau įsivaizduoti kaip viena ar kita 
> istorija skambėtų šioje laidoje.
>
> Tai bus antrasis bandymas. Pirmą galite rasti čia.
>
> “Gerbiami žiūrovai.
>
> Papasakosiu Jums kvapą gniaužiančią vieno ryto istoriją, kuri visam laikui 
> įsirėžė į visų širdis.
>
> Ramus, niekuo neišsiskiriantis trečiadienio vakaras nežadėjo nieko blogo. 
> Padangėje nesikaupė bloga pranašaujantys debesys, nepūtė šiaurės vėjas, 
> net šunys ramiai miegojo šalia savo būdų net nebandydami gailiai inkšti ar 
> ieškoti prieglobsčio nuo galimo pavojaus.
>
> Minia, kaip visada vakarojanti įprastoje vietoje, buvo rami. Kaip ir 
> kiekvieną vakarą iki pat aušros nerimo tylus, po budriomis ramybės 
> saugotojų kojomis linkstančios žolės šnarėjimas, tyliai riedėjo netyčiomis 
> koja paspirti kelio grumsteliai, į tamsų nakties dangų kilo laužų šviesa, 
> maldos ir nuoširdus tikėjimas teisybe.
>
> Niekas, net ir budriausieji, pajutę gaivius šalto vėjo prisilietimus, 
> negalėjo įtarti, kad tai yra perspėjimai, jog pavojus ir blogis atslenka 
> prisidengdamas tamsa.
>
> Švintant rytui, kai tylus šurmulys ir maldos jau buvo aprimusios, o 
> saugotojai svajingomis akimis viltingai žvelgė į rytus laukdami pirmųjų 
> saulės spindulių, atslinko Jie… Jų buvo maždaug 240. Jie radosi iš visų 
> tamsių kampų, važiavo autobusais, mašinomis, ėjo pėsčiomis. Aplinka pamažu 
> ėmė pildytis keista, net tamsoje matoma bjauria, salotiškai žalia spalva. 
> Jų akys buvo pasruvusios krauju, nešvariais darbais suteptos rankos 
> slepiamos po pirštinėmis, o širdys dengiamos po neperšaunamomis liemenėmis 
> nuo šviesos ir gėrio. Tiesa, kai kurie net nebandė slėptis po šviesiomis 
> liemenėmis – jie buvo apsirengę juoda, savo sielų juodumą primenančios 
> spalvos apranga. Tačiau net ir blogio vedami ir palaikomi, jie bijojo 
> šviesių gėrio ir atgimstančio teisingumo spindulių – ne veltui taikioje, 
> nepriklausomoje šalyje jie buvo apsiginklavę lazdomis, skydais, dėvėjo 
> šalmus, vedėsi siaubingus, prisiminimus apie nacių koncentracijos 
> stovyklas sukeliančius šunis.
>
> Visiškai nesuprantamų ir baisių tikslų vedami jie užtvėrė gatves, klojo 
> spygliuotas vielas ant kelio, niekam neleido prieiti ir matyti savo juodo 
> darbo vaisių. Kaip patys pikčiausi ir baisiausi pasaulio diktatoriai, jie 
> atitvėrė laisvės, tiesos ir doros siekiančiųjų grupelę nuo likusio 
> pasaulio, taip siekdami užgniaužti šių žmonių širdžių skleidžiamus šviesos 
> ir gėrio spindulius.
>
> Visi saugotojai, atsidūrę apsuptyje, suprato, kad atėjo lemiama valanda. 
> Kad jie yra vienintelė, teisingumo ir tikėjimo sala tamsybių apsuptyje.
>
> -Jau jama! Jau jama! – girdėjosi šūksniai su nevilties gaidelėmis.
>
> Visi suprato, kad trauktis nebėra kur. Tai prasidėjo.
>
> Taip, kaip ir Baltijos kelyje, kaip ginant televizijos bokštą, kaip 
> kovojant už Tėvynės laisvę, žmonės susikibo už rankų, meldėsi, klaupėsi 
> ant kelių, maldavo Jų atsikvošėti… Net ir tada, kai Tėvynę valdė 
> okupantai, jų šaltakraujai smogikai nedrįso kelti rankos prieš taikius 
> gyventojus, paminti jų orumo, tikėjimo, vilties… Taučiau šį kartą priešais 
> stovėjo daug blogesni žmonės, kuriuos verta vadinti nebent šunimis…
>
> Jie nieko nepaisė. Jie stūmė visiškai netrukdančius saugotojus tolyn, 
> daužė ir spardė senukus, parkritusius paimti blogųjų jėgų iš rankų 
> išmuštos Lietuvos vėliavos su užrašu „Mes laimėsim“, neleido melstis, 
> pažeidinėjo Konstituciją, ES sutartį ir trypė žmogaus teises.
>
> Stumdomų ir mušamų žmonių akyse suspindo pykčio žybsniai – prie taip 
> stropiai saugoto namo atvyko visos šios blogio imperijos organizatorė, 
> korumpuotų teismų sprendimų vykdytoja, pedofilų klano pakalikė ir gynėja, 
> beširdė moteris ir Tėvynės išdavikė, save išdidžiai bevadinanti Antstole. 
> Tarsi nepastebėdama ašarų išvagotų žmonių veidų ir negirdėdama jų maldų, 
> ji, savo parankinių sudarytu koridoriumi, nuėjo prie be gynybos likusio 
> namo, kuriame buvo tik visų gynėjų vadė N, D, du kunigai ir dar keli 
> žmonės.
>
> Įtampa augo.
>
> N, supratusi situacijos beviltiškumą, visais įmanomais būdais stengėsi 
> atidaryti namo duris, kurios tarytum besipriešindamos blogio imperijos 
> pasiuntiniams, užstrigo. Ji suko durų raktą, tačiau spyna nejudėjo. Ji 
> bandė atidaryti terasos duris, drebančiomis ir išbalusiomis rankomis 
> spausdama jų rankeną, tačiau ji buvo tarytum iškalta iš vientisos uolos ir 
> nepajudėjo iš vietos.
>
> Name tvyrojo neviltis, sklido maldos, neužilgo turėjo prasidėti egzorcizmo 
> seansas.
>
> Vaizdo kameros, sumontuotos name, veikė net ir tada, kai buvo išjungta 
> elektra – jų darbą palaikė viltis, tikėjimas ir širdžių skleidžiama meilė. 
> Tapo aišku – net namas priešinosi klano pasiuntiniams, net betono 
> konstrukcijos demonstravo daugiau atjautos, meilės ir vilties nei tie, 
> kurie visomis išgalėmis stengėsi pakliūti į vidų.
>
> N, privedusi D prie lango, bandė paaiškinti tiems bestijoms, kad 
> svarbiausia yra tai, ko nori mergaitė! Ji vis klausinėjo vargšelės, ko gi 
> ji norinti…
>
> -Nenoriu niekur eiti, nenoriu niekur eiti, mikrobangėje kaip tik šyla 
> kebabas, o šaldytuve vėsta alus, nenoriu niekur eiti… – tyliai šnabždėjo 
> išsigandusi mažylė…
>
> Niekas nenustebo, kad šių, iš širdies ištartų nekaltų žodžių negirdėjo 
> prie pat namo stovėję klano tarnai, nors tai išgirdo visas likęs pasaulis.
>
> Pasigirdo smūgiai į terasos duris – klanas ėmė pulti. Trapus stiklas, 
> turintis atlikti tik dekoratyvinę funkciją, nepajudinamai atlaikė vieną po 
> kito sekančius galingo tarano smūgius. Nors po kiekvieno naujo smūgio 
> stikle atsirasdavo vis daugiau įtrūkimų, panašių į per skausmo išvagotą 
> veidą tekančias ašaras, durys buvo neįveikiamos.
>
> Tačiau klanas nė nežadėjo pasiduoti. Supratę ne tik tai, kad negalės 
> įveikti trapaus stiklo, bet ir pajutę giliai paslėptos sąžinės skausmą, 
> atsispindėjusį skilinėjančiame stikle, jie nusprendė eiti prie kitų durų. 
> Prie tų, kuriose nėra stiklo, atspindinčio jų sutryptą sąžinę…
>
> Tvirtos, šarvuotos durys gailiai vaitojo ir krūpčiojo nuo kietmetalio 
> pjūklo skleidžiamų žarijų, žyrančių iš pjaunamų vyrių. Žmonės, stovintys 
> lauke ir namo viduje, susiėmę už rankų, maldomis užtvindė visą aplinkinę 
> erdvę. Klano tarnų pjūklas ėmė striginėti… Pjūklas, kuris įprastomis 
> sąlygomis įveiktų vyrius per kelias sekundes, beviltiškai sukosi maldomis 
> apsaugotų vyrių paviršiuje. Jie nervavosi. Tai, ką jie planavo padaryti 
> dar tamsos priedangoje, užsitęsė, o saulės spinduliai vis labiau sekino 
> juodąsias galias…
>
> Tačiau kas gi gali atsilaikyti prieš brutualią jėgą? Ar paprastos durys 
> gali būti kliūtis klano armijos pasitelktai jėgai? Durys, vaitodamos it 
> lūžtanti, apsunkusi nuo vaisių obels šaka, lūžo ir paskutinė kliūtis klano 
> kelyje buvo pašalinta.
>
> Tarytum tik to ir telaukęs, prie namo dideliu greičiu, pažeisdamas KET ir 
> Saugaus eismo įstatymą, prilėkė baltas autobusiukas. Visi jame buvę žmonės 
> buvo neprisisegę saugos diržų. Aplinkiniai buvo tuo pasipiktinę. Saugotojų 
> siaubui iš jo išlipo biologinė…
>
> Lyg to dar būtų maža, akylesni aplinkiniai jos sėbrų rankose pastebėjo 
> psichotropinę antklodę, kurios veikimas visiems buvo žinomas – tai buvo 
> papildomas galūnes priauginantis ginklas.
>
> Minia susiūbavo ir pabandė imtis nors kažkokių veiksmų. Kai kurie tiesiog 
> stengėsi paimti trispalves iš po klano vergų kojų, kai kurie tiesiog 
> norėjo pasiekti validolį, kurį buvo pasidėję kieme, į kurį nebeleido įeiti 
> klanas. Visos pastangos buvo bergždžios…
>
> Šunys… niekšai… gyvuliai… p^%los… py$%#!%s tai… tai vieninteliai žodžiai, 
> kurie galėjo ateiti į galvą bet kuriam, nors krislelį sąžinės ir sveiko 
> proto turinčiam žmogui matant, kaip iš namo nešamas kūnelis, uždengtas 
> psichotropine antklode…
>
> Atlikę savo juodą darbą Jie ėmė skirstytis. Neskubėdami, tarsi 
> paniekinamai iš lėto minantys ant dar šviežių žaizdų ir su pasitenkinimu 
> stebintys besisunkiantį skausmą.
>
> Saugotojai skausmo kupinomis akimis stebėjo tuštėjančią aplinką. Jų 
> tikėjimas buvo sutryptas, išniekintas, nuleistas į kanalizaciją.
>
> Keliuku, genami vėjo, tyliai ir dramatiškai šnarėdami nuriedėjo keli 
> Salsola kali krūmai. Niekas nebesekė jų akimis, gatvėje nebuvo nei vieno 
> seną padangą žaismingai gainiojančio vaikėzo, krepšinio aikštelėje liūdnai 
> gulėjo vieniša oranžinė pūslė.
>
> Miestelyje buvo tylu. Nutilo ne tik iki tol tolumoje amsėję šunys, bet ir 
> pavasario ryto šiluma besidžiaugę paukščiai. Girdėjosi tik tylus, ašaromis 
> suvilgytos žemės vaitojimas.
>
> Būtent taip vyko ta nelemtoji, siaubingiausia nepriklausomybės istorijoje 
> policijos operacija. Niekas neabejoja, kad šios gėdos niekada gyvenime 
> nebegalės nusiplauti nei operacijos dalyviai, nei jos planuotojai, nei 
> niekuo dėti žmonės, tai matę tik per televizorių ekranus. Tėvynė amžiams 
> pasinėrė į tamsą.
>
> Žmonės, kurie atliko šį juodą darbą, bus visam laikui įrašyti į 
> juodžiausius pasaulio istorijos puslapius. Tokie nusikaltimai negali būti 
> pamiršti, tokiems žmonėms negali būti atleista, už tą darbą jie turi būti 
> persekiojami visą likusį gyvenimą…
>
> Išvadas pasidarykite patys.”
>