:) "Tomas M." <tamosiuko@gmail.com> wrote in message news:ilki0c$l50$1@trimpas.omnitel.net... > Penktadienį vakare įvyko katastrofa. Pamiro mano mylimas kompas. O juk > tarėmės su Linu susitikti vakare čate one.lt… > Na, patys suprantate… Karoče siaubinga tragedija pareina… O ką daryti? > Paskambinau Andriui – adminui iš mūsų ofiso, paprašiau: > > – Andriuk, būk tu žmogus, padėk, tipo, aš viską padarysiu… Ir taip toliau… > > Jis kažkodėl pasakė, kad tiesiog dievina blondines. Man, aišku, buvo labai > malonu, tik pasirodė, > kad jis kažkaip ironiškai tai pasakė… Na, nesvarbu… > > - Andriuk. – sakau. – Daryk ką nors! Asmeninis gyvenimas juk žlunga! > > Tada jis pasakė, kad dabar pabandys įeiti į mane distanciniu būdu… > Aš atsakiau, kad, tipo, neprieštarauju virtualui… Betgi ne taip iškart! > O ir Linas gi laukia! Jis numykė dar kažką malonaus apie blondines… ir > pradėjo garsiai klapsėti klavišais. > Paskui staiga pasakė, kad jo ipiukas nepralenda į mano proksę… Ir kaip > visada, per subinę… > Aš ne iškart supratau, ką jis turėjo omenyje… bet kai jis pridūrė, kad > teks pasidulkinti… iškart susiprotėjau supratau, > kad teks… O ko nepadarysi vardan mylimojo? Mylimojo kompo? Bet man > nesinorėjo per sbn… Ir aš nedrąsiai pasidomėjau: > > – Gal, vis dėlto, per proksę? > > Vietoj atsakymo, jis pradėjo rėkti, ir apskritai ėmė elgtis taip > orališkai, kad supratau, > jog geriau patylėti, nes vienos sbn… man nebeužteks… > > - Gerai. – sakau. – Andriuk, aš su viskuo sutinku, tik padaryk, kad kompas > veiktų. > > Jis sako: > > – Tuoj atvažiuosiu. > > Na, aiškus dalykas, tokiam reikalui reikia atvažiuoti, ne viskas gi > virtualiai darosi. > Bet dėl visa ko pasidomėjau, kaip ten bus su apsisaugojimu? Jis atsakė, > kad kasperis pas jį jau stovi, kai atvažiuos – įstatys jį man. Oho! – > pamaniau. > Gal jis tikrai neblogas vyrukas? Ir kasperis pas jį… jau… Na, jeigu jam > jau šitaip nekantru… ir dar su tokiu ipiuku… > Gerai jau, gerai, bala nematė to apsisaugojimo. Andriukas atvažiavo > greitai. Ir iškart – prie kompo, į mane net nepašnairavo. > O aš – su peniuaru… Klausiu, kaip reikalai, Andriuk? Jis atsako, kad su > hardu viskas normaliai… > Na, aš juk mokykloje anglų mokiausi, iškart susiprotėjau, apie ką jisai… > Na, kad kasperis pas jį veri hard… Sėdi, žiūri į ekraną, sako, > tuoj tau tą kasperį įstatysiu. Tai statytų jau ar ką? Jau ir man pačiai > kažkaip… hm… O jis sėdi, blin, ir klapsi klavišais! > > - Andriuk. – sakau. – Gal jau laikas arčiau proksės? > > O jis klausia, ko man ta proksė taip parūpo? > > O kaipgi? – atsakau. – Pats suerzinai, o dabar prie kompo prilipai! > > Žodžiu, priėjau aš prie jo ir atsisėdau savo prokse tiesiai jam ant kelių… > Žodžiu, chebra, viskas buvo nuostabu. Ipiukas pas jį tiesiog klasiškas, > labai hard. > Tikras kasperis. Ir mano proksę puikiausiai atitiko, nereikėjo jokių “per > sbn”. > O ir kompas pradėjo veikti. Ten, pasirodo, jam kažkoks laidelis buvo > atsilitavęs. > O vat su Linu taip ir nesusitikau. Patys suprantat – ne jis rūpėjo. > > > > > -- > > Tomas M. > I'm free & for free