Kai buvau Osvencime tai gidas pasakojo, kad Osvencimo gyventojai dirbo Lenku ukininku laukuose.Zydams saugiau buvo Osvencime, negu lenku laukuose Kokiais 1970 metais, mums vaikams, pasakojo toks Kuprenas, grizes is Lenkijos mirties stovyklu, kad vokieciai buvo pasitrauke ir kaliniai isbadejo ilgam palikti be maisto. Is stovyklos jie bijojo pasitraukti, nes juos butu iszude lenkai, kuriu laukuose jie dirbdavo. Uzejus rusams buvo tycia privirta kalnai mesos ir jos prisivalge kaliniai cia pat mirdavo. Todel as labiau tikiu, kad nufotografuoti kalnai lavonu yra politruku darbo rezultatas ir tik po fotosesijos palaidoti. PS Cia galite pasiziureti dokumentu kopijas kaip mirties stovyklos buvo pervezamos i Rusija. O Lenkijos mirties stovykla Osvencime buvo draugiskai palikta Lenkijai toliau Lenkijos tautines problemas spresti. obozrevatel.com/blogs/09123-nemetskie-lagerya-razbirali-i-ispolzovali-v- sisteme-gulag--dokument.htm - Klausimas: kur buvo geresnes salygos: Osvencime ar Sibire? "Kanibalų sala: kaip vienoje siaubingiausių Stalino kalinių stovyklų žuvo beveik 5 tūkst. žmonių" delfi.lt/news/daily/world/kanibalu-sala-kaip-vienoje-siaubingiausiu- stalino-kaliniu-stovyklu-zuvo-beveik-5-tukst-zmoniu.d?id=78567211# Slaptosios milicijos vadovas Genrichas Jagoda ir Gulago sistemos vadovas Matvėjus Bermanas sugalvojo brutalų socialinės inžinerijos projektą, kurio tikslas buvo mažiausiai 2 mln. žmonių apgyvendinti atokiose Sibiro ir sovietinio Kazachstano platybėse. Anot jų idėjos, „naujakuriai“ milijonus hektarų žemės turėjo paversti dirbama žeme ir per dvejus metus sukurti savarankiškai gyvenančias bendruomenes. Iš dalies šiuo planu buvo siekiama pridengti badą Ukrainoje ir kitose šalies dalyse. „Kartą iš Mirties salos į mūsų namus buvo atgabenta viena moteris, - 1989 metais pasakojo šiauriniame Obės krante įsikūrusio Nazino kaimo gyventoja Feofila Bylina. Ji turėjo būti išvežta į kitą stovyklą... Moteris pas mus turėjo pernakvoti, ir aš pamačiau, kad jai buvo nupjaustytos blauzdos. Aš jos paklausiau apie tai ir ji atsakė: „Jie man tai padarė Mirties saloje. Nupjaustė blauzdas ir jas išvirė“. Jai buvo nupjauti visi blauzdų raumenys. Dėl to jai šąlo kojos ir moteris vyniojo jas skarmalais. Tačiau ji galėjo pati vaikščioti. Ji atrodė kaip senutė, nors jai tebuvo per 40 metų“. Sovietų dokumentuose, kurie saugomi Gulago muziejuje Tomske, užfiksuotos kai kurių nusikaltėlių, patekusių į Nazino salą, apklausos. Vienas buvo paklaustas, ar valgė „žmogaus mėsą“. „Ne, tai netiesa, - atsakė jis. Valgiau tik kepenis ir širdis“. Paprašytas papasakoti smulkiau, jis atsakė: „Buvo labai paprasta. Tai tarsi šašlykas. Iš karklo šakų pasidarėme iešmus, supjaustėme organus gabaliukais, suvėrėme ant iešmų ir pasikepėme virš ugnies“. „Rinkausi tuos, kurie dar būdavo gyvi, bet jau arti mirties, - pridūrė jis. Buvo akivaizdu, kad jie netrukus mirs po dienos ar dviejų jie bus nebegyvi. Taigi jiems mirti tokiu būdu buvo lengviau. Dabar. Greitai. Nesikankinant dar dvi ar tris dienas“. Kiti pasakojo apie moteris, kurios būdavo pririšamos prie medžių. Vyrai nupjaudavo joms krūtis, blauzdas ir kitas kūno dalis. .... V. Veličkos ataskaita Maskvoje sukėlė tikrą sensaciją. Pats V. Velička buvo atleistas iš pareigų partijoje. Vėliau jis tapo žurnalistu ir Antrojo pasaulinio karo metais sulaukė šlovės kaip karo korespondentas, lydėjęs Raudonąją armiją iki pat Berlyno. Po karo jis parašė kelias knygas, kuriose liaupsino sovietų vyriausybės bandymus keisti Sibirą. Tačiau apie Kanibalų salą jis daugiau niekada neužsiminė. Pokaryje zmoniu naikinimo mastas sumazejo, nes mazai liko ka naikinti "Vaizdai iš Sibiro: ekskavatoriaus perskrostas karstas ir ant kalinių kaulų statomi gyvenamieji namai" 3w delfi.lt/news/daily/lithuania/vaizdai-is-sibiro-ekskavatoriaus- perskrostas-karstas-ir-ant-kaliniu-kaulu-statomi-gyvenamieji-namai.d? id=61601577 - Didžiausią gėdą daro oficialios delegacijos ir įvairios grupės, kurios važiuoja palėbauti į Sibirą. Ten gyvenantys lietuviai negali suprasti, kam reikia važiuoti kokiai dešimčiai žmonių, kai klausimą gali išspręsti vienas arba du, trys atstovai. Vietinių bendruomenių nariai ir vadovai turi gerai paplušėti tokių „vizitų“ metu. Jie visada su nerimu laukia tokių „svečių“, nes turi daug rūpesčių juos priimdami... - Apsakyme „Miestas ant kalno“ iš rinkinio „Kolymos sąsiuviniai“ Varlamas Šalamovas aprašo kaip vadinamieji blatnieji (užkietėję kriminaliniai nusikaltėliai) už kūniškus malonumus išbadėjusioms moterims mokėdavo duona. Bet kaip mokėdavo?! „Honoraru“ būdavo toks duonos kiekis, kokį moteris pajėgdavo suvalgyti, kol plačios širdies maitintojas naudodavosi jos kūnu. „Aš tą duoną pasakojo autoriui vienas iš blatnųjų iš anksto užšaldau sniege ir kišu jai į burną įšalusios daug nesuvalgys... Einu atgal ir duonos davinys sveikas.“ Ne mažiau pritrenkiantis ir kitas epizodas, aprašytas Levo Razgono knygoje „Neišgalvota“. Kartą autorius, jau išlaisvintas iš lagerio, bet paliktas dirbti jame sanitaru, taigi jau spėjęs pamiršti badmetį, neturėjo apetito, tačiau grąžinti savo davinį į virtuvę laikė firmine kvailyste. Pamatęs lagerio kiemą šluojančią jauną merginą, dar visai mergytę, L. Razgonas pakvietė ją valgyti. Ji lėtai ir mėgaudamasi kiekvienu šaukštu valgė kalėjimo viralą, o baigusi pasisuko į geradėją abejingu veidu. „Man atsigulti ar kaip?“- paklausė ji. Kai kalbos dovaną praradęs ir nieko nesuprasdamas, L. Razgonas pažiūrėjo į mergaitę, ši pasakė: „Manęs be šito nemaitina...“ Išbadėjusiam žmogui, kuriam elementarus orumas yra neleistina prabanga, beprotiškai skani yra tiek šleikšti duona perpus su pjuvenomis, tiek skysta kalėjimo balanda. > On 7/15/2018 10:21 PM, Vidas Makauskas wrote: >> Apie rusus nieko negaliu pasakyti, > > yra zinoma, kad rusu vergai buvo antrarusiai, todel vokieciai neimdavo > rusu vergu i savo ukius, o atiduodavo lenkams.