na, gabijos gimnazijoje gaudavom knygų sąrašą ir per mėnesį po vieną reikėjo perskaityti ir papasakoti, antroj klasėj surašyti veikėjus ir papaišyti, o trečioj klasėj jau knygas aprašinėjo pagal duotą planą. O kad tuparikų gamybos sistema ateis į Lietuvą, klausimas ne AR, o KADA. Beje, kai mano vaikis pradėjo eit į mokyklą Vokietijoje, skaitymą jis perprato per kelias savaites ir skaitė geriau ir sklandžiau nei daugumas klasiokų trečiokų (dėl to netgi buvo kilę problemų, nes tamstamokytoja manė, kad jis apsimeta, jog nesupranta :). Tiesa, daug maž suprasti ėmė, ką skaito, gal po 2 mėnesių :) Kalbėt pradėjo po 3 mėn. Manau, kad dar labai svarbus dalykas kalbos supratimui ir mokymuisi yra eilėraščiai. Maniškis mokėsi jų darželyje, mokykloje Lietuvoj bent po kelis stulpelius kas savaitę. Vokietijoje per 4 metus - 3 kartus. Ir vaikučių tėveliams tai buvo didelis stresas, nes vaikučiai buvo dėl to juodai pervargę :) Ir tai ne šiaip sau kažkokioj mokykloj, o gimnazijoj, kuri vokiečiuose laikoma aukščiausia mokymosi forma :) Dėl mokyklinės ar klasikinės literatūros - tai yra žmonijos minčių bankas. Tokių dalykų didžioji dauguma žmonių neskaitys savarankiškai ir juo labiau nenagrinės. Bet tai yra tas, ką žinant nereikia išradinėti dviračio :) Jiegu klasikos skaitymas nebūtų išguitas iš mokyklų, toks haris poteris neturėtų jokių šansų, nes viskas, kas jame yra, jau kažkur tai buvo "zZz" <zZz@zirzilia.lt> wrote in message news:ikip4k$5i9$1@trimpas.omnitel.net... > Kas Lietuvoj irgi nebuvo privaloma pirmose 2,5 klasių :) Nespardyk, nežinau, ar po 1995'ų reikia skaityti pradinėse ir 5-6 ;) > Manasis skaitymas prasidėjo nuo Pepės Ilgakojinės ir 7'os klasės, praleidžiant mokyklinio kurso literatūrą.