kai siandien klausausi per ziniu radija kulturininku ir patriotu, nervingai
gniauziau granata ziursto kisenej. is pat ryto stoskus su senomis
istorijomis. simtaji kartu pasakoja vis ta pati: apie bjork koncerta ir
apie kazkokius muzikantus, grojancius vingio parko koplycioj ir dar uz tai
pinigus imancius. antanavicius, konservos rektorius, rodos, jau buves,
piktinosi siuolaikine kultura. uzkliuvo jam jansas, aisku, su avies pjovimu
(tada ir man uzkliuvo, gerai, kad jam neleido. antra vertus, nuo kada
psichai beprociai mene nepageidaujami?) ir greit, jau penktadieni,
atsirasianti urbanaviciaus skulptura neries pakranteje. dar jos nera, bet
ji jau apkeikta is visu pusiu. cecei dar atleistina, jis net spalvu
neskiria. bet konservatorijos profesorius, rodos, turetu but nors
minimaliai issilavines gretutinese srityse, ne vien muzikoj. ka gi, kai
durniai isvys kokio diametro tas urbanaviciaus vamzdis, zandikaulis jiems
atvips. laidos vedancioji, simptomine zurnaliste, visus klausimus uzduoda
su baime: kad tik neapsisisiociau. pataikunisku balsu. kazkokia slapia
vista. jos nuomone, siuolaikinis menas - ne vien lietuvos problema. sita
reiktu uzsirasyt ir isiremint.

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16563