Noe, Paslapties kitoj pusėj verda paprasčiausiais gyvenimas, apie jį gražiai ir bjauriai prirašyta ir prikalbėta krūvos visko, rutina ir tiek. Man, pvz., Paslaptis, kaip iš viso kažkas YRA, t.y. egzistavimo kvantorius, visuotinumo kvantorius irgi, bet jis mažiau įspūdingas, nes per daug sužmogintas, antropomorfiškas. Tiek trumpai, jei nori daugiau, skaityk kad ir Hermann Weyl darbus. Aš su juo daug kur nesutinku, o šitam beveik 100% pritariu: My work always tried to unite the truth with the beautiful, but when I had to choose one or the other, I usually chose the beautiful. Tiesa yra graži, čia tai kaip ir aišku, bet mažiau akivaizdu, kad grožyje dažnai yra pasislėpusi dar neatskleista tiesa. Pasislėpimas implikuoja Paslaptį, tai nuoroda į atskleidimą, į veiksmą, o ne tik kontempliaciją. Pvz., karo mūšio grožyje irgi slypi kažkokia tiesa, tik ji iki šiol yra Paslaptis. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16563