Man šiandien atsitiko tokia istorija: priėjus prie namų durų, kažkodėl kilo keistas noras paskambinti, chi chi - pagalvojau, gi nieko nėra namie. O pasirodo, ir raktų mano rankinukyje nėra. Neatsirado ir išvertus visą jo turinį ant kilimėlio prie durų, nėra. Pradėjau galvoti, kurgi galėjau pamesti, o buvau šiandien ir ten, ir ten, kir maximoje ir dar kitur. Vos neapsiverkiau, ne tiek dėl raktų - galima išsikviesti avarinę spynų atidarymo tarnybą, bet gaila dar mano senelio raktų žiedo, tokio solidaus, senoviško, ant kurio parašyta "Rozenkrancas. Namų ūkio reikmens". Taigi, labai nusiminiau. O vakar bobotė maximoj prie kasos paprašė lito "trūksta batonui nusipirkti", pažiūrėjau į jos batus, padvejojau, nes niekam neduodu, bet jai kažkodėl daviau. taigi, taip ir pasakiau - na sugrąžink man tuos raktus, aš litą vakar paaukojau! Žinau, kad tai klaikiausia klaida, negali aukoti tam, kad paskui ką nors gautum, bet kažkaip iš to liūdesio atrodė, kad galiu turėti kokią viltį atrasti raktus. Nuėjau į pirmą šiandien aplankytą vietą - kavinę, kurioje turėjau susitikimą. Raktai manęs ten ir laukė. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16972