vakar besimaudant istiko toks ivykis. kaip visuomet nuplaukiau i viduri
ezero ir pliuskenuosi sau. virs ezero galybe vabzdziu, sen bei ten issoka
zuvytes, tuos vabzdzius begaudydamos. pasirode vienu metu, kad visai salia
pliumptelejo, bet, galvoju, gal cia as pati. paskui staiga jauciu bakst i
nugara. siaubas. apsisuku ir vel bakst i nugara. suklykiau tokiu klyksmu,
kad mielas issoko is maskes, kur skaite sau ramiai kulturbari ir saukia
man: kas atsitiko? as panikoj. ir tuomet pamaciau baksnotoja. zuvis. gal
eseriukas, gal kuoja. toks pilkas bukas snukis, jau pries mane. matyt,
saulej sublizgejo maudymuko petneseliu metalines sagteles, nugaroj, gal
pasirode kaip koks blizgantis vabzdys. tuo metu ta zuvis man pasirode
gresmingesne uz gyvate anakonda ir uz kalmara zmogedra, taigi dar syki
suklykiau veriamu klyksmu. regis, net pakrantes nurimo. maciau, visi
suziuro, zvejai eme vyniotis meskeres. mielas sauke greit plaukti i kranta.
bet ka jis man gali padaryt. susukau, kad cia buvo zuvis, atsiprasiau ir
plaukiojau sau toliau. ir juokiausi. gerai, kad tie zmones kurie arciausiai
buvo, isvaziavo iki tol, kol islipau i kranta. nes butu buve biski geda. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16972