Tema: kokios nors šatėniečių kalbos apie ką nors
Autorius: archyvaras, dabar šeštadienis, šešiolika po šešioliktos...
Data: 2009-08-29 16:16:06

  "Už krūmų Martynas regėjo melsvas šviesas, blyškius veidus,
besislapstančius žalumoje. Nuodingi, žydri garai kilo iš žemės ir
drumstė protą. Buvo nepaprastai tylu, lyg žingsniuotų mirusios planetos
paviršiumi. O paskui pasigirdo keisti garsai. Ėmė pleventi šviesos, į
tolumas traukėsi visi pavidalai. Dangus darėsi vis blyškesnis ir
blyškesnis. Iš visų pusių aidėjo gaidžių choras. Jų sklandus
giedojimas kilo į aukštybes.

 Juo arčiau miestelio, tuo triukšmas darėsi garsesnis. Šmėklos ir
piktosios dvasios bėgo į pelkes, į senų medžių dreves, į tamsias,
niūrias palėpes, apleistas varpines, neįžengiamus miškus, senas
kapines, gervuogėm apraizgytus griuvėsius. Žemė padvelkė lietumi,
puvėsiais. Greit ateis ruduo, net nepajusi... Jau plaukai ir akys pagelto,
kaip tie vijokliai ant jo motinos pirkios" (ištauka iš  Jolitos
Skablauskaitės  knygos " Trečias tūkstantmetis"). 
 Įtaigus tekstas nėra vien  atvirai  liejamos emocijos, vien jaumai. Bet
lygiai taip pat  nėra  sausos proto  schemos. Geras tekstas yra  lydinys  
įvairių  magmų: išminties, atminties, vaizduotės šėlsmo, fantazijos
skiepo ir Biblijos kanonų žalios šakelės, ir dar nežinia ko, kai visa 
 sulydo autoriaus   rašymo valia, vadinama  įkvėpimu...

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17007