Tema: kokios nors šatėniečių kalbos apie ką nors
Autorius: archyvaras, dabar šeštadienis, šešiolika po šešioliktos...
Data: 2009-08-29 16:16:06
"Už krūmų Martynas regėjo melsvas šviesas, blyškius veidus,
besislapstančius žalumoje. Nuodingi, žydri garai kilo iš žemės ir
drumstė protą. Buvo nepaprastai tylu, lyg žingsniuotų mirusios planetos
paviršiumi. O paskui pasigirdo keisti garsai. Ėmė pleventi šviesos, į
tolumas traukėsi visi pavidalai. Dangus darėsi vis blyškesnis ir
blyškesnis. Iš visų pusių aidėjo gaidžių choras. Jų sklandus
giedojimas kilo į aukštybes.
Juo arčiau miestelio, tuo triukšmas darėsi garsesnis. Šmėklos ir
piktosios dvasios bėgo į pelkes, į senų medžių dreves, į tamsias,
niūrias palėpes, apleistas varpines, neįžengiamus miškus, senas
kapines, gervuogėm apraizgytus griuvėsius. Žemė padvelkė lietumi,
puvėsiais. Greit ateis ruduo, net nepajusi... Jau plaukai ir akys pagelto,
kaip tie vijokliai ant jo motinos pirkios" (ištauka iš Jolitos
Skablauskaitės knygos " Trečias tūkstantmetis").
Įtaigus tekstas nėra vien atvirai liejamos emocijos, vien jaumai. Bet
lygiai taip pat nėra sausos proto schemos. Geras tekstas yra lydinys
įvairių magmų: išminties, atminties, vaizduotės šėlsmo, fantazijos
skiepo ir Biblijos kanonų žalios šakelės, ir dar nežinia ko, kai visa
sulydo autoriaus rašymo valia, vadinama įkvėpimu...
--
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17007