Mane, pavyzdziui, nervina kai kas nors uz nugaros pakeicia zodzius. Skaitau stai straipsni apie Borneo dziungles, ir kur akys mato - visur ten orangutanai. Vat kodel, is kur ta etimologine evoliucija, kodel nebegerai orangutangai? Ir ne pirmas kartas cia. Kai namuose vazona kas bando penkiais centimetrais pastumt nuo lango prie sienos keliu skandala, o cia zodziai, istampyti kaip armonikos! Orang-u-tang, juk taip grazu. Yra toks paslaptingas gyvunas Afrikoj, Mokele Mbembe, toks vietinis jetis, nedidukas dinozauras, kurio nieks nemate, tai gal ir tam atimkim pora raidziu? Dar nupleskim banginiui pursla, o tigrui dryzius ir vaikstom sau tokie mauksliai orngtanai. Pora balsiu von, dar viena kita priebalsi ir galesim sneketis gestu kalba. Tiesa, apie gestus, neseniai teko nueit i tokia kompaktiska kaip pudros dezute japonu paroda. Vienas darbas buvo apie komunikacijos isskirtinuma - kelios eilutes gestu fotografiju, labai grazios moters rankos, kiekvienas zenklas atitinka tam tikra raide. Is pradziu net i galva nesove, kad visgi ten kazkas parasyta, bet skaitantiems atsiveria dangus, ir tik pamanykit, ten buvo haiku, truko tik vieno skiemens: "mylimojo prasau ranka paglostyt, uodo igelta". Stai taip, nepraveriant lupu. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17007