Per pietus nulėkiau į mugę senvagėje. Aplėkiau ratą. Patikėk, niekas nei už ausies, nei už rankos, nei už nosies... Man nebereikia daiktų. Nors niekada jų labai ir nereikėjo. Senų daiktų iš turgaus neperku. Nebent kas padovanoja arba jie ateina kaip palikimas. Neseniai sodo kaimynė dovanojo kėdę. Vieną tokią jau turiu, pridėsiu kitą, nudažysiu žaliai bei raudonai (arba juodai bei baltai) ir bus švarūs daiktai atsisėsti. Ieškojai mano novelių? Iš tiesų ar pataikauji? "Pasaka be galo" – tikra istorija. Tie namai ir tie žmonės ant kalno – mano senelių tėvai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17007