dabar per ziniu radija pusvalandis religijai. metaliniu balsu. pabaigoj papaskojo istorija, kuri mane papiktino. buvo toks edvardsas. gal pastorius? turejo dukra, kuri, kaip buvo pasakyta "nesivalde". na, tikriausia blogo charakterio, aikstinga. juk ir musu tarpe tokiu pasitaiko, nesiginsiu. bet vienas jaunuolis pamilo ja ir norejo vesti. nuejo pas jos teva, ta edvardsa, prasyti jos rankos (sitoj vietoj buvo iterpta pikta pastaba, kad siais laikais sitaip niekas nebedaro. as nuo saves prideciau, kad ir labai gerai, kad nebedaro). tevas pasake viena karta, kad jis neturetu jos vesti. jaunuolis sakesi ja mylis. tevas antra karta ta pati pakartojo. sis neatlyzo ir sake, kad mergina ji irgi myli. tevas trecia karta vel ta pati, kaip koks ozys, negaliu, kaip duociau tokiam. tuomet vaikinas sako kodel ne? juk ji krikscione. tevas atsake, kad dievo malone yra su ja, o dievo malone yra net su tais, su kuriais kartu niekas kitas negali but. as labai pasipiktinau. kaip galima apkalbineti savo vaika, jam kenkti? antra vertus, toks senas asilas bet kokia dukra gali isvest is kantrybes. tai butinai dar jai gyvenima griauti. gal su tuo vaikinu jie butu graziai sutare. ne, senis parode valdzia. sikart religijos valandele nenuteike ramiam miegui, netgi priesingai. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17051