kiek zinau, rankinukas is zmogaus odos yra pripazintas istorijos
liudininkas ir guli ten, kur jam ir vieta - muziejuje. idant primintu iki
ko zmogus gali suzveret. man regis, daug pavojingesne yra nuostata pamirst,
sunaikint, apsimest, kad to nebuvo. o tokia nuostata yra gaji: pavyzdziui,
dailininkai, pripiese leninu ir stalinu, dabar inirtingai kovoja pries tai,
kad ju sie paveikslai butu viesai rodomi. nors latviai ir estai tokias
kolekcijas jau eksponavo, jos sulaukia daug ziurovu. si nuostata islenda
net smulkmenose: nemazai dailininku, kad ir mano kartos, savo biografijose
raso, kad tais ir tais metais baige VDA - vilniaus dailes akademija. nebuvo
tuomet akademijos, kaip jie galejo baigti neegzistuojancia aukstaja
mokykla? visi tvarkingai mokesi ir baige LTSR Valstybini dailes instituta.
dar man nepatinka, kad kalbininkai ryztingai isgyvendino zodi "tarybinis",
pakeisdami zodziu "sovietinis". suprask, kazkas buvo primesta, mums
nedalyvajant. o dalyvauta buvo noriai, sirdingai ir dar kaip. labai
pavojingas noras nusiplaut demes sitaip paprastai. 

-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16595