"Dėl šios atviros egzistencinės pajautos išrašymo D. Kalinauskaitės
sukurtus pasakojimus priskirčiau vadinamajai Sigito Parulskio „Šiaurės
Atėnų“ mokyklai. Mano galva, taip rašyti proza pradėta tik po S.
Parulskio esė-novelės „Šiaurinė kronika“ publikacijos. O iš kur
šis S. Parulskio sumanymas? Galima tik spėlioti. Gal jis kilo po Witoldo
Gombrowicziaus įsimintinų trijų tomų dienoraščių pasirodymo
lietuvių kalba. Viskas tikėtina. Lygiai taip pat tikėtina, kad jei ne
anų „Šiaurės Atėnų“ „auksiniai laikai“, gal D. Kalinauskaitė
apskritai nebūtų grįžusi į literatūrą. O jei ir būtų grįžusi, ko
gero, būtų rašiusi kiek kitaip. Gal net ne taip įtaigiai ir įdomiai.
„Šiaurės Atėnų“ mokyklą išskirčiau ne pagal žanrą. Visai
nesvarbu, kokio žanro kūrinius rašai ir kaip tą žanrą pavadinti –
esė ar novelėmis. Galima rašyti ir panašaus pobūdžio romanus, kaip
Andrius Jakučiūnas „Tėvynę“. Galima rašyti poeziją, kaip kad
rašo Aidas Marčėnas, taip pat „patyrimininkas“, nesibaiminantis
atsiverti „ribinėms patirtims“ ir tuo tampantis artimas šiai
vadinamajai mokyklai. Atėniečius jungia tam tikra pasaulėjauta, gal net
šiek tiek – pasaulėžiūra. Reziumuojant tai galima būtų pavadinti
drąsa sakyti, tiksliau „drąsa rašyti kiek įmanoma nemeluojant mirties
akivaizdoje“. Norint, būtų galima surasti ir jaunesnių šiai
„mokyklai“ artimų kūrėjų (nebūtinai sekėjų) – kad ir poetus R.
Stankevičių ar D. Petrošių. Sakau –­ vadinamajai mokyklai, nes
niekas jos nei būrė, nei kūrė. Ko gero, nenorėtų prisiimti
atsakomybės už jokią mokyklą ir jos pradininkas, o pagrindinės jos
tęsėjos (G. Radvilavičiūtė bei D. Kalinauskaitė) tokią
priklausomybę turbūt net neigtų, jausdamos pakankamą savo individualaus
(nors tarpusavy nelygintino, bet vis dėlto labiau panašaus nei skirtingo)
talento galią. Be to, šiandieną kalbame tarsi jau apie tos
„mokyklos“ aidą. Tarsi ji pamažu jau virsta istorija. Danutės
Kalinauskaitės knyga paliudijo, kad vis dėlto –­ gyvąja." 


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16595