Pakeliu galvą nuo kompo, apsidairau - akurat, esu hareme. Aplink mėlyna, monitoriai tik šviečia, ir visuose - Jo veidas. damos, ekstazės apimtais veidais kartoja "nnnnnnn". Liepė greit melstis Jam, vieninteliam, bet gi aš nemoku. Tada viena griežtai sako - išmok visus nuostabiausiojo komentarus mintinai, ir nedrįsk su juo asmeniškai kalbėti ir tuo labiau kritikuoti, už nepaklusnų žodį dar ir dainuot priversime, o klausos tai tikrai garantuotai neturiu. pasidarė labai baisu, dairausi Noes, bet ji, sako, kitam dievui atsidavusi. Anei mie, nei ivs nėra, nei su kuo nors apie meną pakalbėti ar barchatines šlepetes. Kompuose kraunasi tik Šateniai, nes TEN yra RYŠYS SU JUO. Dairausi ir galvoju - na ką gi man čia reiks veikti? nuobodu kaip, nors mirk. Simboliškai N vaizduojamas kaip vinilas - toks juodas skrituliukas su kitos spalvos mažesniu per vidurį. Prie durų stovi sargybinė, kažkodėl labai panaši į Raganą Korneliją ir sako: "žžžinau, tu jį garrrrbini, aš viską žinauuuu". Pamiršau paminėti - seksas irgi pripažįstamas tik virtualių bučinių pavidalu. Temsta, ateina serenadų laikas, mano bendrakeleivis Eduardas jau turbūt po langais pasistatė marimbą, o aš tupiu čia ir nežinau ko griebtis. Dieve n, būk geras, išgrūsk mane iš čia, parodyk, kur tas obuolys, aš kuo greičiau jį suvalgysiu, tik grūsk mane į kokį mano asmeninį pragarą iš šito rojaus/haremo. Gal ir kaimynai ne tokie bjaurūs, aš net laiptinę pasižadu išplauti, būk geras, išklausyk maldos -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16595