Vaje vaje, kaip viskas žinoma, kaip viskas katalikų jau seniai atremta ir
paneigta! Nebėra prasmės vėl visko iš naujo blusinėti. Reikalas tas,
kad protestantas (tenesupyksta ant manęs protestantai), nepriklausydamas
Bažnyčios pilnatvei, nė  n e g a l i  suvokti Kristaus Aukos esmės
(Katalikų Bažnyčioje ši Auka  v i s a d a   buvo viena ir ta pati, tik
sudabartinama kunigo, - vis dėlto nepigu suprasti. Kaiseris, kaip ir
įprasta protestantams, smūgiuoja į orą - tvirtina tai, kas visiems
žinoma, bet kaip tai praktiškai įgyvendinama, nesuvokia, nepasiekia
gelmės. Nesuvokia Kristaus ir Bažnyčios vienovės slėpinio. Nesupranta
krikšto sakramento esmės, ypač to, kaip jis veikia visoje Bažnyčioje
kaip bendruomenėje; kartais kaltinimai tiesiog virsta šmeižtu:
„katalikui nėra taip svarbu tikėti Evangelija, svarbu yra tikinčia
širdimi dalyvauti Mišiose“. O kas yra Mišios? Ar tai nėra pati
Evangelija? Gyva Evangelija? Taip pat jau iki kraujo įkyrėjusi giesmė
apie „gerus darbus“. Niekas iš katalikų niekada nesikliauja vien savo
gerais darbais laimėti išganymą - protestantai tiesiog nesuvokia Jokūbo
laiško minčių apie tikėjimą ir darbus („Ar žinai, neišmintingas
žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas? Argi ne darbais buvo
nuteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką?“; t.p.
„Matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vienu tikėjimu“). Ne
veltui Liuteris norėjo išmesti šį laišką iš Naujojo Testamento. Ir
daugybė kitų dalykų, liudijančių paviršutinišką supratimą,
sakyčiau, gnomišką tikėjimo sampratą, nes protestantai, raidiškai
arba primityviai laikydamiesi Šventojo Rašto, n e s t a t o  visos
Bažnyčios rūmo. Palyginkite, kokią didingą Šv. Rašto sampratą
turėjo katalikai - visa tai atsispindi kad ir senųjų (Tridento) Mišių
skaitiniuose - ir kaip dabar viskas išparceliuota, susmulkinta,
sumenkinta! Aš ir galvoju - kam dabar vėl kone per prievartą brukama
toji anemiška ir mažvaikiška ideologija? Ir vargu ar verta stebėtis,
kaip greit atsiranda tokių, kurie gerte sugeria visas kvailystes, 
pristatomas kaip pažangias! Antai Rama pirmam komentare rašo:
„jaukiausia bažnyčioje , kai nepuoli
tūptis-klauptis-žegnotis-daužytis į krūtinę“ , nors  ŠR daugybę
kartų rašoma apie klaupimąsi (prieš DIEVĄ taigi, ne prieš savo
uošvę): „Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme“; „Petras liepė
visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis“ (iš Apd), „...parpuolė
kniūbsčias ir pagarbino“ (Išėjimo 4, 30). Šis nenoras klauptis ir
pagarbinti Kūrėją kilo iš protestantizmo, tiksliau, iš velniško
išdidumo, iš nenoro pripažinti savo kaltę. Daugelis katalikų dabar
argumentuoja šiuolaikinių adeptų įpirštais štampais: „protestantai
daug padėjo“, „negyvi ritualai“ ir pan. O tikėjimą griaunantys
suprotestantėję  kunigai laikomi už autoritetą). Nebesiplėsdama dėl
ritualų priminsiu, jog nereikėtų vienakryptiškai visko vertinti - o gal
ritualai gyvi, gal vis dėlto tu nesugebi jų suvokti? 


-- 
Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16585