Kaip tą krikščionybės geneologiją nevartysi, šiai dienai vadinamieji „atskalūnai“ sudaro pusę visų besivadinančiųjų (kažkodėl skamba panašiai, kaip „besivaidenančiųjų“ arba „besivaidijančiųjų“) krikščionimis. Jėgų santykis lygus, o ir bažnyčios senokai atskirtos nuo valstybių, tik tolerancijos, meilės, broliškumo jausmo nei iš vieno to paties tėvo vaiko pusės nedidėja. Krikščionis suskaldė ne šventasis raštas, vos pradėjus skaityti ir permanyti, juos skaldo toli gražu ne religinis, elementarus nuosavybės jausmas. Štai paradoksas: japonai, dar beveik tūkstantį metų iki M. Liuterio, vardan šventesnės savo sielų moralės sugebėjo įsileisti po antrą tikėjimą - ir po šiai dienai su abiem jų sugyvena (neskaitant sėkmingai buity adaptuotų modernių krikščioniškų švenčių tradicijų). -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=16585