Taigi sapnavau, kad esame lyg ir kokioje puotoje, aš vilkiu alyvų spalvos suknele, mes bandome šokti, bet mano partneris gėdisi ir apskritai nerangus. Vėliau imame leistis laiptais, vis gilyn, darosi vis nejaukiau ir šalčiau. Po kojom painiojasi spygliuotos vielos. Skersvėjai, šiukšlės, baimė, kuri vis stiprėja, nes mus kamuoja nuojauta, jog laukia kažkas baisaus. Galų gale už uždarų durų pasigirsta mažų vaikelių aimanos, dejonės, šauksmai. Supratau, kad ten esantys vaikai baisiai kenčia. Keista, išgirdau meilų balsą, raminantį kenčiančiuosius. Kažkas iš mūsų keliauninkų pasakė, jog jau gana leistis, pavojinga, nes ten galime pakliūti ir mes. Juo labiau, kad iš apačios girdėjau kviečiančius balsus. Pradėjome bėgti į viršų. Žinote, kas iš to sapno keisčiausia? Tai, kad toji nekaltų vaikų kančia, nors ir kėlė baimę, bet buvo podraug maloni, džiugi, šventa. Tą kančios malonumą lig šiolei tebejaučiu. -- Komentuoju straipsnį http://www.culture.lt/satenai/?st_id=17191